„O kad nebūčiau to pasakęs…“ Šie žodžiai vis aidėjo mano galvoje…
Tuo metu dirbau mokykloje ir koordinavau mažą jaunų vaikinukų Biblijos studijų grupelę. Puikiai sutardavome ir jaučiausi jų draugas. Kiekvieną savaitę jie tarpusavy turbūt turėjo mažą „konkursiuką“ – kas pasirodys labiausiai nesubrendęs. Tą savaitę „nugalėtoju“ tapo vaikinas, kuris, bežaidžiant susirinkimų salėje, užkliuvo už savo nusmukusių kelnių ir apvirto. Apvirto tiesiai prieš vienintelę merginą, išdrįsusią ateiti trečiadienio vakarą į mūsų susirinkimus. Pamačius priešais ją apvirtusį vaikiną tik su apatiniais ji apsisuko ir nusprendė niekada čia kojos nebekelti. Man taip pat jų pokštų buvo gana, taigi visų vaikinų akivaizdoje pavadinau vaikinuką nepagarbiu išsišokėliu ir išvariau iš susirinkimo.
Tą akimirką sustojo laikas. Tuzinas vaikinukų įsmeigė akis į mane ir bijojo tarti bent žodį.
„O kad nebūčiau to pasakęs…“
Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus’.
Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’. Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų’. Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’“. (Lk 16, 25-31)
Kiekvienas iš mūsų pafantazuojame apie grįžimą laiku atgal, kad ištaisyti senas klaidas. Daug kartų girdėjau žmones norint grįžt kad…
– daugiau mokintųsi vidurinėje,
– įstotų į geresnį universitetą,
– nesusitikinėtų su vienais ar kitais žmonėmis,
– prisipažintų tiems, kuriuos slapčia mylėjo,
– eiti kitu karjeros keliu,
– iš naujo išgyventų tam tikrus įvykius, palikusius nuostabius atsiminimus…
Jėzus pasakoja istoriją apie turtuolį, kuris ignoravo Lozoriaus sunkią būklę. Jis mus moko, kad jei ir grįžtume atgal taisyti senų klaidų, vis vien padarytume tas pačias. Reikia Dievo žodžiu gyventi DABAR.
Iš naujo pergyventi gyvenimą ar žinoti ateitį nepakanka, kad galėtum išvengti nesaugių, nemalonių situacijų. Pasitikėjimas Dievu – vienintelis kelias teisingai gyventi ir nebijoti. Būtent Dievo Žodis ir apsaugo mus nuo tokių akimirkų, kai norisi rėkti „Neturėjau to padaryti/pasakyti…“.
Tas trečiadienis buvo viena iš tų dienų, kurias norėjau ištrinti iš savo gyvenimo. Tačiau vėliau supratau, kad tai buvo Dievo pamoka man, kad išmokčiau labiau save kontroliuoti. Juk Dievas atneša įvykius į mano gyvenimą kaip dovaną, kaip dalį to didžiulio plano,kurį jis yra paruošęs man, kad tapčiau geresniu žmogumi.
Ar turime drąsos gyventi su praeitimi, kad taptume geresniais žmonėmis ateityje? Jei turėtum laiko mašiną, ar naudotumeisi ja? O gal pasikliautum Dievo vedimu, nepaisant visų savo padarytų klaidų?
Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! (Lk 12,28)
John Gocke