Rodionovas V. G.
- Suprema lex salus populi
Daug kas girdėjo apie D. Mendelejevą ir apie jo XIX a. atrastą periodinę elementų sistemą pagal grupes ir eiles. Bet mažai kas žino, kad Mendelejevas buvo vienas iš paskutinių įžymių mokslininkų, kurie palaikė ir ginė pasaulinio eterio idėją, kad jis jai teikė fundamentinę mokslinę ir pritaikomąją reikšmę, atskleidžiant Būties paslaptis.
Dar mažiau kas žino, kad po Mendelejevo mirties, jo pagrindinį atradimą – Periodinį dėsnį – sąmoningai ir visuotinai iškreipė ir sufalsifikavo pasaulinis akademinis mokslas.
Klausimas: kodėl mokslininkai meluoja?
2. Psy factor: ni foi, niloi
Tik dabar , nuo XX a. pabaigos visuomenė iš praktinių pavyzdžių pradeda suprasti (ir tai labai bailiai), kad įžymus, aukštos kvalifikacijos, bet neatsakingas ir amoralus „pasaulinio garso“ mokslininkas ne mažiau pavojingas kaip ir įžymus, bet amoralus politikas, kariškis ar juristas. Visuomenei įteikta mintis, kad pasaulinė akademinė visuomenė – tai dangaus gyventojų kasta, vienuolių, šventų tėvų, kurie dieną ir naktį rūpinasi žmonių gerove. O paprasti mirtingieji turi tik finansuoti ir realizuoti visus jų „mokslinius“ projektus, prognozes bei nurodymus kaip tvarkyti visuomeninį ir asmeninį gyvenimą.
Tačiau tarp mokslininkų nei kiek ne mažiau nusikaltėlių kaip ir tarp politikų. Be to, – nusikaltėliški, antivisuomeniniai politikų veiksmai dažniausia matomi iš karto, tačiau nusikaltėliška ir kenksminga, bet „moksliškai pagrįsta“ veikla „įžymių“ ir „autoritetingų“ mokslininkų pasimato ne iš karto, bet po kelerių metų ar dešimtmečių.
Praėjusių amžių didysis mokslas pamažu išsigimė į neliečiamųjų kastą, t.y. į uždarą rūmų žiniuonių ložę, kuri puikiai įvaldė apgaulės mokslą, ir gerai valdo kitaminčių persekiojimo bei keliaklupsčiavimo prieš savo finansuotojus mokslus.
Visos „civilizuotų šalių“ nacionalinės mokslų akademijos sujungtos į griežtą hierarchinę struktūrą (kurios tikro pavadinimo pasaulis nežino), rengiančią vieningą visoms nacionalinėms mokslų akademijoms veiklos pasaulyje strategiją ir vieningą vadinamąją mokslinę paradigmą, kurios esmė yra ne būties dėsningumų atskleidimas, bet egoistiniai grupiniai tikslai. Visuomenės akyse šie „rūmų žiniuoniai“ (dėl solidumo) „mokslu“ pridengia visus valdžią turinčiųjų smerktinus veiksmus, o sau pelno šlovę žynių ir pranašų, kurie tarsi demiurgai įtakoja žmonijos istoriją.
3. Fin de siecle
Antroje XIX a. pusėje Europoje ant liberalizmo bangos staigiai padaugėjo inteligentų ir mokslo darbuotojų. Padidėjo ir jų siūlomų idėjų bei mokslo-techninių projektų skaičius. XIX a. pabaigoje labai išaugo konkurencija dėl vardų, garbės bei apdovanojimų. Šios konkurencijos pasekmė – sustiprėjo mokslinių kadrų poliarizacija pagal moralinius kriterijus.
XIX a. inteligentai-revoliucionieriai, kurie su „senąją tvarka“ kovojo bombomis, revolveriais, nuodais, sąmokslais šiuos metodus išplatino ir įmokslinę-techninę veiklą. Studentų auditorijoje, laboratorijose ir moksliniuose simpoziumuose jie išjuokdavo savo oponentus. Tokiu būdu XX a. pradžioje moksliniuose disputuose įtikinimų metodą pakeitė totalinis savo priešininkų spaudimas, naudojant psichinę, fizinę ir moralinę prievartą.
To pasėkoje XX a. pradžioje „apsišvietusioji“ inteligentija faktiškai prievartiniu būdu, t.y. revoliuciniu keliu pakeitė tikrąją mokslinę humanizmo, švietėjišką ir visuomenei naudingą paradigmą į permanentinio reliatyvizmo paradigmą, suteikdama jai pseudomokslinę bendrosios reliatyvumo teorijos formą.
Buvusioji paradigma rėmėsi bandymais ir jų visapusišku įvertinimu, ieškant ir apmąstant objektyvius gamtos dėsnius. Naujoji paradigma rėmėsi dviveidiškumu ir beprincipingumu; ir buvo nukreipta ne į objektyvių gamtos dėsnių ieškojimą, bet pritaikoma egoistiniams grupiniams interesams, kenkiant visuomenei. Pirmoji paradigma dirbo visuomenės naudai, o antrajai tai visai nerūpėjo.
4. Kill with kindness
Žiauri ir purvina reliatyvizmo bei karingojo ateizmo pergalė XX a. pradžioje, pasaulinės mokslinės visuomenės galvosenoje – pagrindinė visų žmonijos bėdų šiame „atominiame“, „kosminiame“, „mokslo-technikos progreso“ amžiuje, priežastis.
Ar reikia įrodymų: XX a. nebuvo nei vienos visuomenei naudingos pasaulinės mokslo brolijos veiklos gamtos ar visuomenės mokslų srityse, kuri būtų sustiprinusi homo sapiens populiaciją, filogenetiškai ir morališkai. Regime atvirkščią vaizdą: negailestingas luošinimas, psichosomatinės žmogaus prigimties, sveiko gyvenimo būdo ir gyvenamosios aplinkos ardymas bei naikinimas, pridengiant įvairiomis padoriai atrodančiomis priedangomis.
XX a. pradžioje visus pagrindinius akademinius postus nuo kurių priklauso tyrinėjimų eiga, tematika, finansavimas okupavo „vienminčių brolija“, išpažįstanti dviejų vienio: cinizmo ir egoizmo religiją. Tame mūsų laikų dramatizmo priežastis.
Būtent karingasis ateizmas ir ciniškas reliatyvizmas, savo adeptų pastangomis, apraizgė visų be išimties aukščiausių valstybės veikėjų sąmones. Būtent šis dvigalvis antropocentrizmo fetišas pagimdė ir į milijonų žmonių sąmonę įdiegė vadinamąją mokslinę koncepciją „ visuotinį materijos degradavimo principą“, t.y. nežinia kaip atsiradusios visatos irimą. Buvusi absoliuti pamatinė esmė (pasaulinė substancionali terpė) buvo pakeista pseudomoksline chimera visuotiniu energijos degradavimo principu, su jo mitiniu atributu – „entropija“.
5. Littera contra littere
Pasak tokių praeities korifėjų kaip Leibnicas, Niutonas, Torčinelis, Lavuazjė, Lomonosovas, Ostrogradskis, Faradėjus, Maksvelas, Mendelejevas, Umovas, Dž. Tomsonas, Kelvinas, H. Hercas, Pirogovas, Timiriazevas, Pavlovas, Bechterevas, ir daugelio kitų – PASAULINĖ TERPĖ – absoliuti pamatinė esmė (=pasaulio substancija = pasaulinis eteris = visa Visatos materija = Aristotelio „kvintesencija“) tolygiai (izotropiškai) ir be liekanos užpildo visą begalinę pasaulio erdvę ir yra visų energijos gamtoje rūšių Šaltinis bei Nešėjas.
Priešingai tam, pagal dabartiniame moksle vyraujantį požiūrį, – absoliučia pamatine esme paskelbta matematinė fikcija „entropija“, ir dar kažkokia „informacija“, kurią visiškai rimtai pasauliniai mokslo šviesuliai neseniai paskelbė „ Visatos pamatine esme“, nesivargindami plačiau šią sąvoką paaiškinti.
Pagal pirmąją paradigmą – pasaulyje viešpatauja darna ir amžinas Visatos gyvavimas, per nuolatinius atskirų medžiaginių įvairaus dydžio darinių lokalinius atsinaujinimus (per mirties – gimimo pasikartojimus).
Pagal pseudo mokslinę paradigmą – kartą nesuvokiamu būdu atsiradęs pasaulis, juda link visuotinės degradacijos bedugnės, temperatūrų išsilyginimo, link visuotinės visatos mirties, stebimas kažkokio Pasaulinio superkompiuterio, turinčio ir valdančio kažkokią „informaciją“.
Vieni aplinkui mato amžino gyvenimo triumfą, o kiti mato irimą ir mirtį valdomus kažkokio Pasaulinio informacinio banko.
Šių dviejų diametraliai priešingų pasaulėžiūrų kova už įsigalėjimą milijonų žmonių protuose – centrinis žmonijos biografijos momentas.
Ir visai neatsitiktinai, pasaulinio mokslo isteblišmentas per visą XX a. diegė šiluminę energetiką, sprogstamųjų medžiagų teoriją, sintetinius nuodus ir narkotikus, nuodingas medžiagas, genų inžineriją su robotų klonavimu, žmonių rasės išsigimimą iki primityvių oligofrenų, daunų ir psichopatų. Šios programos ir planai dabar netgi nebeslepiami nuo visuomenės.
Tiesa yra tokia: labiausiai globaliu požiūriu išvystytomis žmogaus veiklos sferomis, sukurtomis XX a. pagal paskutinį mokslo žodį tapo : porno-, narko-, farma- biznis, prekyba ginklais, įskaitant globalias informacines ir psichotronines technologijas. Jų dalia pasauliniame finansų sraute gerokai viršija 50%.
Per pusantro amžiaus nuniokojusi Žemės gamtą pasaulinė akademinė brolija dabar skuba „kolonizuoti“ artimąjį kosmosą, ketindama šią erdvę paversti savo „aukštųjų“ technologijų šiukšlynu.
Taigi, į pasaulinės akademinės laisvųjų mūrininkų brolijos paradigmos pagrindą padėtas kraštutinai subjektyvaus idealizmo (antropocentrizmo) akmuo, o jų vadinamosios mokslinės paradigmos pastatas laikosi ant permanentinio ir ciniško reliatyvizmo bei kovingojo ateizmo.
6. Argumentum ad rem
Tai kas dabar rodoma mokyklose ir universitetuose ir vadinama „Periodinė Mendelejevo cheminių elementų sistema“ , – atviras melas. Paskutinį kartą savo tikruoju pavidalu Mendelejevo lentelė buvo išspausdinta 1906 metais Sankt-Peterburge (učebnik „Osnovy ximii“, VIII leidimas).
Ir tiktai po 96 metų užmiršimo tikroji Mendelejevo lentelė pirmą kartą pakilo iš pelenų dėka šios disertacijos, kuri išspausdinta Rusų fizikų bendruomenės žurnale ŽRFM (Žurnal Russkogo fizičeskogo občestva: ŽRFM, 2001, Nr1-12, p. 37-51).
Naujoji reliatyvizmo paradigma reikalavo atsisakyti pasaulinio eterio, todėl reikalavimas buvo pakeltas į dogmos lygį, o Mendelejevo darbas sufalsifikuotas.
Pagrindinis Lentelės iškreipimas – „nulinės grupės“ perkėlimas į galą, iš kairės į dešinę pusę, ir vadinamųjų „periodų“ įvedimas. Tokiu būdu buvo panaikinta Mendelejevo atradimo pagrindinė metodologinė grandis: tikroje periodinėje elementų sistemoje viršutiniame kairiajame kampe yra nulinė grupė ir nulinė eilė, kur buvo įrašytas elementas „X“ (pasak Mendelejevo „Niutonis“), t.y. pasaulinis eteris.
7. Punctum soliens
Iš Mendelejevo veikalo „Popytka himičeskogo ponimanije mirovogo efira“: seka:
1. Nulinės grupės elementai, esantys kairėje Lentelės pusėje, pradeda kiekvieną kitų elementų eilę, – tokia yra griežtai logiška periodinio dėsnio suvokimo pasekmė.
2. Ypatingai svarbi ir netgi išskirtinė vieta išplaukianti iš periodinio dėsnio prasmės, priklauso elementui „X“, – Niutoniui, – pasauliniam eteriui. Šio elemento vieta, pačioje visos lentelės pradžioje, nulinės eilės nulinėje grupėje. Dar daugiau, būdamas visų Mendelejevo Lentelės elementų sistemos apjungimo pagrindu, pasaulinis eteris, – yra visų Mendelejevo Lentelės elementų substancionalus argumentas.
9. In rerum natura
Greičiausiai Mendelejevas klydo laikydamas „pasaulinį eterį“ „elementaria medžiaga“ (t. y. cheminiu elementu – šiuolaikine šio termino prasme). Ko gero, „pasaulinis eteris“ – tikroji substancija; ir kaip tokia , griežtąja prasme – ne „medžiaga“; jis neturi „elementaraus chemiškumo“ t.y. neturi „ribiniai mažo atominio svorio“ ir „ypatingai greito dalelių judėjimo“.
Taigi, „pasaulinis eteris“ t. y. Visatos substancija, – izotropinė, neturinti jokių dalelių, bet yra absoliuti (t.y. viską pagrindžianti, visuotinai fundamentali) Pasaulėdaros, Visatos esmė. Ir todėl, kaip teisingai pastebėjo Mendelejevas, – pasaulinis eteris „chemiškai nesąveikauja“, o tai reiškia nėra nei „cheminis elementas“ , nei „elementari medžiaga“ – šiuolaikine šių terminų prasme.
Teisus buvo Mendelejevas teigdamas, kad pasaulinis eteris yra visų energijų perdavėjas per atstumą. Pasakysime daugiau: pasaulinis eteris, kaip Pasaulio substancija, ne tiktai pernešėjas, bet ir visų rūšių energijos, esančių gamtoje, „saugotojas“ ir „nešiotojas“.
Būtent todėl Mendelejevo „Niutonis“ – ne paprastai patalpintas nulinės grupės nulinėje eilėje , bet tai – savotiška visos cheminių elementų lentelės KARŪNA . Karūna, iš kurios yra sudaryti visi pasaulio elementai, t.y. visa medžiaga.
Sutrumpintas vertimas iš: http://rusphysics.ru/dissertation/93/