„Tikiu, kad mūsų reikalas teisingas“
MOHANDAS K. GANDHI
Kalba, pasakyta 1930 m. kovo 11 d., Druskos žygio išvakarėse.
Gimė 1869 m. spalio 2 d. Gudžarato valstijoje tuo metu gyvavusios Porbandaro kunigaikštystės sostinėje, kur jo tėvas ėjo vyriausiojo ministro
pareigas.
1888 m. Gandhi atvyko į Londoną studijuoti teisės, 1891 m. tapo advokatu. 1893- 1914 m. gyveno Pietų Afrikoje, dirbo teisinėje įmonėje, gynė imigrantų iš Indijos pilietines teises. Nuo 1906 m. Transvalyje ėmė raginti laikytis savo paties sumanyto nesmurtinio pasipriešinimo taktikos ir pirmą kartą pakliuvo į kalėjimą.
1915 m. Indijoje Gandhi įstojo j Nacionalinį kongresą ir pradėjo nesmurtinę kovą už socialinį teisingumą, kaimo vertybes ir pilietines teises. Norėdamas paskatinti indų ekonominį savarankiškumą, propagavo namudinius
amatus, tarp jų ir audimą. 1922 m„ paraginęs boikotuoti importuotas britiškas prekes, Gandhi buvo įkalintas už „maišto kurstymą”, nors prasidėjus smurtui protestus atšaukė. 1930 m. ėmėsi labai daug dėmesio sulaukusios kampanijos prieš britų druskos mokestį ir vėl buvo suimtas. 1931 m. Londone dalyvavo nuviliančiose apskritojo stalo derybose dėl Indijos ateities. 1942 m. jo kalba „Išeikite iš Indijos” reiškė ankstesnio nuosaikaus britų palaikymo kare pabaigą, ir Gandhi (su kitais Nacionalinio kongreso vadovais) iki 1944 m. buvo įkalintas. 1947 m. per nepriklausomybės derybas Gandhi griežtai priešinosi Indijos padalijimui.
Nušautas 1948 m. sausio 20 d. hinduistų ekstremisto, laikiusio jį per daug nuolaidžių musulmonams.
1930 m. Mohandas Karamčandas Gandhi pasipriešinimo britų režimui Indijoje metodais jau buvo sukėlęs tarptautinį susižavėjimą. Tuos metodus, 1922 m. patrauktas į teismą už maišto kurstymą, jis apibendrino šitaip: „Atsisakyti smurtinių veiksmų – tai pirmas mano tikėjimo priesakas. Taip pat ir paskutinis.” Jo atsidavimas Satjagrahui („tiesos siekimui”) ir ahimsai („nesmurtui”) – iš hinduizmo ir džainizmo religinės tradicijos perimtoms koncepcijoms – susiformavo per du advokato darbo ir kovos už indų pilietines teises Pietų Afrikoje dešimtmečius.
1935 m. Gandhi grįžo į Indiją jau atsisakęs teisininko profesijos ir pastangų dėtis vakariečiu, visatai iškeitė į kuklų asketišką apdarą ir elgseną, ilgainiui tapusius šio žmogaus įvaizdžio dalimi. Minėtos savybės ir agrarinės visuomenės idealizavimas bei jo įkurti ašramai (dvasinės bendruomenės) visiems laikams atskyrė jį nuo ortodoksiškesnių pažiūrų bendražygių iš politinio Indijos nacionalinio kongreso judėjimo. Vis dėlto Mahatma (Didžioji siela), kaip jis buvo vadinamas, užsitarnavo didžiulę pagarbą, grįstą moraliniu autoritetu ir pažiūros, kad tikslas pateisina priemones, atmetimu. Iš pradžių šie principai buvo taikomi vietinėms socialinėms kampanijoms, tokioms kaip kova už „neliečiamųjų”, žemiausios Indijos visuomenės kastos, teises. Bet po keleto metų Gandhi įsitraukė į platesnę politinę kovą už svvaraj- nepriklausomybę.
1930 m. sausį Gandhi ir kiti kongreso lyderiai jautėsi gana nusivylę dėl
politinės pažangos stygiaus, nes nuo dominijos statuso (lygiaverčio Kanados
ar Australijos statusui, bet išliekant Britanijos imperijos sudėtyje) reikalavimo nebuvo pereita prie puma svvaraj, arba visiškos nepriklausomybės, reikalavimo. 1930 m. kovo 2 d. Gandhi britų vicekaraliui lordui Irwinui parašė ketinantis pradėti naują pilietinio nepaklusnumo kampaniją, o svarbiausias jos akcentas būsiąs maištas prieš seną britų neteisybę – druskos mokestį.
Nuo XVIII a. britų valdžia gaudavo labai dideles pajamas iš mokesčių, kurie kartais pasiekdavo pribloškiamus dydžius, už Indijos druskos gavybą ir prekybą. Didžiuliai druskos mokesčiai net kėlė grėsmę gyvybei, nes vargingiausiems Indijos visuomenės nariams visiškai atimdavo galimybę įsigyti gyvybiškai svarbų produktą. Uždrausti indams savo reikmėms išgauti druską iš gausių gamtinių telkinių buvo mažų mažiausia didelis įžeidimas.
Politiniu požiūriu druskos mokestis simbolizavo, kad indai nebėra savo žemės šeimininkai.
Turėti galimybę gauti druskos – vienas iš pagrindinių žmogaus reikmių, todėl ši problema puikiai derėjo prie Gandhi dvasinių, socialinių ir politinių prioritetų.
1930 m. kovo 12 d. Gandhi ir beveik 80 satjagrahų (jo sekėjų), įdėmiai stebimi viso pasaulio žiniasklaidos, pradėjo trijų savaičių žygį iš savo ašramo Ahmadabade į druskos kasyklas Dandyje prie jūros kranto, netoli Džalalpuro miesto, Gudžarato valstijoje. Išvakarėse, per vakarines pamaldas, Gandhi pasakė kalbą, kurioje išdėstė viltis ir nuogąstavimus dėl laukiančio žygio. Kai pasiekė Dandį, pakrantėje Gandhi pasėmė saują žemės su vandeniu ir pradėjo simbolinį druskos garinimo aktą. Tai buvo apgalvotas prasižengimas, ir Gandhi neabejojo, kad bus už tai suimtas.
Galiausiai 1930 m. gegužės pradžioje taip ir nutiko, bet tuomet pilietinė nepaklusnumo kampanija jau buvo plačiai išplitusi. Tūkstančiai žmonių slapta pirko ir pardavinėjo neapmokestintą druską, buvo imtasi ir kitokio ekonominio boikoto akcijų.
Žygis į Dandį ir po jo prasidėjusi pilietinio nepaklusnumo kampanija buvo Gandhi sutelktos liaudies protestų viršūnė. Druskos mokestis gyvavo tiek pat, kiek ir britų viešpatavimas, o jam galas atėjo 1947 m.
„GREIČIAUSIAI TAI BUS PASKUTINĖ MANO KALBA JUMS. Net jei rytoj rytą
valdžia leis man išžygiuoti, vis tiek tai bus paskutinė mano kalba ant šventųjų Sabarmatės upės krantų. Gal tai bus paskutiniai mano gyvenimo žodžiai, ištarti šioje vietoje.
Ką turėjau jums pasakyti, jau pasakiau vakar. Šiandien apsiribosiu tuo, ką
jums derėtų daryti, kai aš ir mano bendražygiai būsime suimti. Žygio į
Džalalpurą programa turi būti vykdoma taip, kaip buvo sumanyta. Šiam
tikslui priimkite savanorius tik iš Gudžarato. Iš to, ką mačiau ir girdėjau
per dvi pastarąsias savaites, sprendžiu ir esu linkęs manyti, kad kovotojų už pilietines teises srautas plūs nepaliaujamai.
Galite pasirinkti kurią nors vieną iš šių priemonių druskos monopoliui ardyti arba taikyti visas.
Bet net ir po mūsų suėmimo tegul nebūna čionai laužoma taika. Turime
ryžtingai sutelkti visus savo išteklius, kad mūsų kova liktų nesmurtinė. Tegul niekas nepadaro klaidos apimtas pykčio. Tai mano viltis ir malda. Noriu, kad šie žodžiai pasiektų kiekvieną šalies kampelį ir užkaborį. Jeigu aš ir mano bičiuliai žūtume, mano užduotis turi būti baigta. Tuomet kongreso darbo komitetui tektų rodyti jums kelią ir jau nuo jūsų priklausys, ar juo eisite. Kol nepasieksiu Džalalpuro, tegul niekas jokiu veiksmu nepažeidžia įgaliojimų, kuriuos man suteikė kongresas. Bet jei mane suims, visa atsakomybė pereis kongresui. Tuomet visi, kas išpažįsta nesmurtą kaip religiją, negalės sėdėti sudėję rankų. Mano susitarimas su kongresu liausis galioti, kai tik būsiu suimtas. Tada… Visur, kur tik įmanoma, turi būti pradėtos pilietinio nepaklusnumo akcijos prieš druskos mokesčio įstatymą. Nusižengti jam galima trimis būdais. Neteisėtai išgauti druską visur, kur yra galimybė. Pirkti ir parduoti kontrabandinę druską, taip pat jūros ir iškastinę druską, – irgi nusižengimas. Nusižengimas ir tokią druską vartoti. Nešti druską iš natūralių pajūrio telkinių – irgi įstatymo pažeidimas. Taip pat ir ją platinti.
Trumpai kalbant, galite pasirinkti kurią nors vieną iš šių priemonių druskos monopoliui ardyti arba taikyti visas.
Galime atsisakyti mokėti mokesčius, jei turime tam reikiamos stiprybės
Bet neturime pasitenkinti vien tuo. Kur vietos darbininkams nestinga
pasitikėjimo savimi, kongresas nedraudžia taikyti ir kitokias tinkamas
priemones. Noriu pabrėžti tik vieną sąlygą: dorai laikykimės tiesos ir
nesmurto, kaip vienintelio būdo pasiekti swaraj [nepriklausomybę], įžadų.
O dėl visa kita – visų rankos laisvos. Kita vertus, tai nesuteikia teisės visiems ar kiekvienam atskirai veikti vien savo nuožiūra. Ten, kur yra vietos lyderiai, žmonės turi paklusti jų įsakymams. Jei vadovų nėra ir mūsų programa tiki vos saujelė žmonių, jie, jei užtektinai pasikliauja savimi, tiesiog gali daryti tai, kas jų galioje. Tai jų teisė, tiksliau sakant, tai jų pareiga… Istorijoje… apstu pavyzdžių, kaip žmonės tampa lyderiais tik todėl, kad tvirtai pasikliauja savimi, yra drąsūs ir atkaklūs. Tad ir mes, jei nuoširdžiai trokštame swaraj ir nekantraujame ją pasiekti, privalome taip pasitikėti savo jėgomis. Valdžiai pradėjus areštus, mūsų gretos gausės, o širdys tvirės.
Daug ką įmanoma nuveikti ir kitaip. Galima piketuoti prie alkoholinių gėrimų ir užsienietiškų drabužių parduotuvių. Galime atsisakyti mokėti mokesčius, jei turime tam reikiamos stiprybės. Teisininkai gali atsisakyti savo praktikos.
Visuomenė gali boikotuoti teismus susilaikydama nuo bylinėjimosi. Valstybės
tarnautojai gali atsistatydinti iš savo postų. Aplink karaliaujant nevilčiai, kai kurie žmonės dreba iš baimės prarasti darbą. Tokie žmonės netinka kovai dėl swaraį. Tačiau iš kur ši neviltis? Valstybės tarnautojų skaičius šalyje neviršija kelių šimtų tūkstančių. O kaip kiti? Kur jiems eiti? Net ir laisva Indija negalės išlaikyti daugiau valstybės tarnautojų. Mokesčių rinkėjui nereikės daugiau tarnų, nei turi šiandien. Jis bus savo paties tarnas. Mūsų alkstantys milijonai niekaip nepakels tokių milžiniškų išlaidų. Tad jeigu esame ganėtinai nuovokūs, atsisveikinkime su valstybės tarnybomis, nesvarbu, ar tai būtų teisėjo, ar pasiuntinuko pareigos. Tegul visi, kas vienaip ar kitaip bendradarbiauja su valdžia – moka mokesčius, turi titulus, leidžia vaikus į valstybines mokyklas ir taip toliau, – visai ar bent jau tiek, kiek įstengia, liaujasi bendradarbiavę. Be to, yra moterys, kurios šioje kovoje petys į petį gali stoti su vyrais.
Tikiu, kad mūsų reikalas teisingas, o ginklai tyri.
Galite priimti šiuos žodžius kaip mano testamentą. Tai žinia, kurią troškau jums perduoti prieš pradėdamas žygį ar patekdamas į kalėjimą. Noriu, kad kova, prasidėsianti rytojaus rytą ar anksčiau, nebūtų atidėta ar nutraukta, jei iki to laiko mane suims. Nekantriai lauksiu žinios, kad suėmus mano būrį į jo vietą stojo dešimt kitų. Tikiu, kad Indijoje yra žmonių, galinčių užbaigti mano pradėtą darbą. Tikiu, kad mūsų reikalas teisingas, o ginklai – tyri. O jei priemonės tyros, jas, be abejonės, laimina Dievas. Jei dera šie trys dalykai, pralaimėti neįmanoma. Satjagrahas, laisvas ar įkalintas, – visada nugalėtojas.
Jis pralaimi tik tada, kai atsižada tiesos ir nesmurtinio kelio ir kurčia ausimi klausosi savo vidaus balso. Tad jei ir įmanomas satjagraho pralaimėjimas, to priežastis tik viena – jis pats.
Telaimina jus Dievas ir tepašalina visas kliūtis iš kelio kovai, prasidėsiančiai išaušus rytojui.“
Ištrauka iš knygos „Kalbos, pakeitusios pasaulį“
Sud. Simon Sebag Montefiore