Jis mokėsi trečioje Saint Mary mokyklos klasėje Morise, Minesotoje. Mokiau ir labai mylėjau visus 34-tos klasės mokinius, bet Markas Eklundas buvo vienas iš milijono. Nepaprastai tvarkingos išvaizdos berniukas spinduliavo gyvenimo džiaugsmu, dėl to net ir jo retos nepaklusnumo akimirkos atrodė patrauklios.
Markas dažnai mėgo paplepėti. Mėginau priminti jam, jog toks elgesys klasėje nepriimtinas. Stebino tai, jog kaskart apie tai prabilusi išgirsdavau: „Dėkoju, Sese, už pastabą”. Iš pradžių stebėjausi tokiu jo elgesiu, tačiau vėliau pripratau tai girdėti daug kartų per dieną.
Vieną rytą, kai Markas nepaliaujamai plepėjo, mano kantrybė išseko. Tada padariau pradedančio mokytojo klaidą. Pažvelgusi į Marką pasakiau: „Jeigu tu ištarsi dar vieną žodį, užklijuosiu tau burną!”
Nepraėjo nė dešimt sekundžių ir Čakas sušuko: „Markas ir vėl kalba!” Mokiniams neliepiau stebėti Marko, bet paskelbusi apie bausmę viešai ištesėti duotą žodį privalėjau.
Puikiai pamenu tą vaizdą, lyg tai būtų buvę tik vakar. Priėjau prie stalo, neskubėdama atidariau stalčių ir išėmiau ritinėlį lipnios juostos. Nepratardama nė žodžio priėjau prie Marko suolo, atkirpau du juostos gabalėlius ir sukryžiuodama juos priklijavau ant Marko burnos. Tada sugrįžau prie savo stalo.
Norėdama pažiūrėti kaip Markas laikosi, pažvelgiau į jį, o jis man mirktelėjo! To ir tetrūko! Nusikvatojau. Pralinksmėjo ir visi klasės mokiniai. Gūžtelėjusi pečiais priėjau prie Marko ir nuėmiau juostą nuo veido. Pirmi jo ištarti žodžiai buvo tokie: „Dėkoju, Sese, už pastabą’.
Metų pabaigoje manęs paprašė jaunesniąsias klases mokyti aukštosios matematikos. Bėgo metai. Net nepastebėjau, kai Markas vėl atsidūrė mano klasėje. Dabar jis buvo dar gražesnis ir toks pats mandagus jaunuolis. Devintoje klasėje jis jau tiek daug neplepėjo, nes stengėsi suprasti, kas ta „naujoji matematika”.
Vieną penktadienį kažkas nutiko. Aiškindamiesi naują sąvoką visą savaitę sunkiai dirbome. Pajutau, jog mokiniai savimi nusivylė ir vieni kitus erzino. Privalėjau tai sustabdyti, kol dar buvo įmanoma valdyti situaciją. Taigi paprašiau pasiimti du popieriaus lapus ir paliekant tarpus stulpeliu surašyti visų klasės mokinių vardus. Po to jiems reikėjo pamąstyti ir užrašyti tai, ką gero jie galėtų pasakyti apie kiekvieną iš sąraše esančių žmonių.
Likusią pamokos dalį vaikai rašė, o išeidami įteikė savo lapus. Čakas šypsojosi. Markas pasakė: „Dėkoju, kad mane mokote, Sese. Gero jums savaitgalio”.
Tą šeštadienį kiekvieno mokinio vardą užrašiau ant atskiro lapo ir surašiau visų išsakytus gerus žodžius apie šį žmogų. Pirmadienį išdalijau gerų atsiliepimų sąrašus – kai kurie jų netilpo viename lape. Netrukus visi šypsojosi. Girdėjau šnabždesį: „Negali būti, niekada nemaniau, jog tai kas nors pastebi!”, „Nežinojau, kad esu taip mėgiamas draugų!”
Vėliau mokykloje apie tuos sąrašus niekas niekada nebeužsiminė. Nesvarbu, jog nežinojau, ar vaikai tai aptarė tarpusavyje, ar su tėvais, džiaugiausi, jog užduotis pasiekė tikslą. Mokiniai vėl buvo patenkinti savimi ir vienas kitu.
Metų gale žios grupės mokiniai išsiskirstė kas sau. Po kelerių metų atostogų metu grįžau į tą patį miestą. Oro uoste mane pasitiko tėvai. Pakeliui į namus mama įprastai klausinėjo apie kelionę, orą ir visą kitą. Staiga pokalbis nutrūko. Mama šnairomis žvilgteli jo į tėtį ir klausiamai ištarė: „Tėti?”. Jis atsikosėjo ir pradėjo: „Praėjusį vakarą skambino Eklundai”.
Aš nustebau: „O, iš tiesų? Jau keleri metai nesu nieko apie juos girdėjusi, įdomu, kaip laikosi Markas”.
Išgirdau tylų tėčio atsakymą: „Markas žuvo Vietname. Rytoj laidotuvės. Jo tėvai norėtų pamatyti tave”. Nuo tos dienos puikiai prisimenu tą I – 494 kelio dalį, kurioje tėtis man pranešė šią žinią.
Niekada nebuvau mačiusi mirusio žmogaus kareiviškame karste. Markas atrodė toks gražus ir vyriškas. Visą tą laiką, stovėdama prie karsto, galvojau: „Markai, atiduočiau visą pasaulio lipniąją juostą, kad tik tu galėtum prabilti”.
Bažnyčia buvo sausakimša. Atėjo visi Marko draugai. Čako sesuo sugiedojo „Respublikos kovos himną”. Ir taip jau buvo sunku stovėti prie kapo duobės, o dar ėmė lyti. Pastorius sukalbėjo įprastas maldas, vėliau sutrimitavo trimitininkai. Galų gale vienas po kito prie karsto ėjo Marką mylėję žmonės ir šlakstė jį švęstu vandeniu.
Karstą palaiminau paskutinė. Stovėjau nejudėdama. Prie manęs priėjo vienas karstą nešusių kareivių ir paklausė: „Jūs Marko mokytoja?” Aš linktelėjau, o jis tęsė: „Markas daug apie jus pasakojo .
Po laidotuvių dauguma buvusių Marko klasės draugų nuvažiavo į Čako sodybą priešpiečių. Ten manęs laukė Marko tėvai. Išimdamas iš kišenės piniginę tėtis tarė: „Norime jums šį tą parodyti. Kai Markas žuvo, su savimi jis turėjo tai ką, manau, jūs atpažinsite .
Atverdamas dokumentams skirtą piniginės dalį jis atsargiai išėmė du sutrintus sąsiuvinio lapelius. Buvo aišku, jog jie ne kartą buvo lankstyti ir perlankstyti. Net nepažiūrėjusi, kas juose rašoma, supratau, jog tai tie patys popieriaus lapai, kuriuose surašiau teigiamą draugų nuomonę apie Marką. „Labai dėkojame jums už tai – tarė mama. – Matote, kaip Markas tai brangino”.
Aplink mus susirinko žuvusiojo vaikino draugai. Čakas droviai nusišypsojo ir pasakė: „Aš taip pat turiu savąjį sąrašą, jis namie, viršutiniame rašomojo stalo stalčiuje”. O Džono žmona tarė: „Mano vyras paprašė, kad įklijuočiau jį į vestuvinių nuotraukų albumą”. Ir Merlina prisijungė: ,Aš jį laikau dienoraštyje”. Tada Viki, kita klasės draugė, iš rankinės ištraukė piniginę ir visiems parodė joje buvusį nutrintą ir nušiurusį popieriaus lapą. Visiškai neabejodama savo žodžių tikrumu ji ištarė: „Manau, mes visi juos išsaugojom”.
Tada atsisėdau ir galų gale pravirkau. Raudojau dėl Marko ir jo draugų, niekada negalėsiančių jo pamatyti.
Helen P. Mrosla
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.