„What dreams may come“ – Kur nuneša sapnai
Kai buvau jaunas
sutikau gražią merginą
prie ežero.
Tai vieta, apie kurią mes žinom labai mažai. Gali būti jog girdėjome ją minint važiuodami į darbą, o gal net esame skaitę apie ją, bet niekada nesame ten buvę. Suabejoję šios paslaptingos vietos egzistavimu mes bandome save įtikinti esą tai tik mūsų vaizduotės vaisius. Miražas. Šis Wincent‘o Ward‘o filmas leidžia mums pakeliauti ten, kur nuneša sapnai.
Chris‘as Nielsen‘as (aktorius Robin William) gali didžiuotis savimi: jis geras dviejų vaikų tėvas, vyras moteriai – kurią jam atvedė likimas, gydytojas – gelbstantis gyvybes. Jis jaučiasi reikalingas ir mylimas. Likimas apdovanojo jį meile, gėriu, šiluma. Tačiau tas pats likimas, padaręs jį laimingiausiu žmogumi pasaulyje, atima vaikus. Sudrebėjusi žemė po kojomis ir slystantis gyvenimas iš rankų, pradeda griauti Chris‘o ir Annie‘ės svajones apie namą apsuptą ežerų, kurių vandenyje atsispindi snieguotomis viršukalnėmis kalnai, o saulė tarsi ritasi jų šlaitais ir pradingsta horizonte. Šeimyninę idilę apie senatvę kartu tame, jų pačių susikurtame, rojuje aptemdo skausmas ir netektis. Ian ir Marie mirtį autoavarijoje sunkiausiai išgyvena jų motina Annie‘ė. Ji palūžta dėl vaikų mirties apkaltinusi save. Buvusi gerbiama dailininkė ir dailės kūrinių ekspertė dirbusi muziejuje, neatlaikiusi tokio likimo smūgio, pradeda ilgą ir varginantį gydymą psichiatrijos ligoninėje.
Filmas jau pirmomis minutėmis pritrenkia savo ryškiomis spalvomis. Tačiau ponios ir ponai tai neturi nieko bendro su Endžiu Varholu bei pop-kultūra. Filme spalvos atlieka keletą svarbių funkcijų. Pirma. Filmo pradžioje jos labai gerai perteikia visos Nielsen‘ų šeimos džiaugsmą, jų gerą nuotaiką leidžiant ilgas vasaros dienas kartu ir pan. Antra. Šios ryškios, sodrios spalvos suteikia sapno įspūdį, kuris padeda priimti režisieriaus žaidimo taisykles. Spalvų žaismo kulminacija pasiekiama Chris‘ui atsibudus paveiksle, bet apie tai truputį vėliau. Spalvos mus informuoja, jog pamatysime kažką neregėto ir nematyto. Pateisinamas ir pats filmo pavadinimas: Kur nuneša sapnai. Todėl dar iki galo neatsigavę po nekaltų dviejų vaikų tragiškos žūties, bei staigios ir nelauktos Chris‘o mirties, mes pasąmonėje suvokiame, jog tai dar ne viskas, tai tik to kelio pradžia.
Idėjinį filmo sumanymą reprezentuoja filosofija. Ypatingai rytų filosofinės kryptys. Chris‘as Nielsen‘as mirties akimirka palieka savo kūną. Jis pakyla virš jo. Tai sukrečiantis vaizdas, kadangi Chris‘o akimis iš aukštai mes matome jį patį gulintį ligoninės palatoje. Dar viena taisyklė: aš nesu šis kūnas. Sekdami šią mintį privalome suprasti, jog tai kas yra Chris‘as iš tikrųjų, tai nėra jo kūnas, kurį jis pats dabar mato apleistą jėgų ir nebefunkcionuojantį. Jis to nesupranta ir net negali matyti savo anti-materialaus pavidalo. Taip yra dėl baimės, kurią Chris‘as jaučia. Jis nenori pripažinti jog mirė, nes mano jog po mirties viskas išnyksta ir baigiasi. Gyvenimas po mirties beabejonės nėra kažkas naujo šiandieniniame pasaulyje, net ir vakarų kultūroje, tačiau sąmoningos individualios sielos, kuri veikia nepriklausomai nuo kūno, idėja paremta rytų filosofijos lobynu.
Chris‘as po savo mirties neprarado individualumo. Jis dalyvauja net savo laidotuvėse ir nė kiek dėl to nepergyvena; jis mato žmones kuriuos pažinojo, kurie jam buvo artimi ir tuos, kurie atėjo pagerbti velionio tik dėl to, jog buvo pakviesti ir nebegalėjo atsisakyti. Tai gana komiška situacija ir pačiam Chris‘ui, tačiau viskas apsiverčia, pasisuka kiek kitokia linkme – Chris‘as pamato sėdinčią Annie‘ę. Moteris tik dėka vyro sugebėjusi atsitiesti po vaikų netekties dabar prarado ir jį. Kaip Chris‘ui pasakyti, jog jis yra čia, šalia jos, vis dar kartu su ja? Kaip jai perduodi žinia, kad jų meilė nesibaigė, nenutrūko!! Bandymas „vaiduokliui“ atkreipti mirtingojo dėmesį nėra jau toks utopinis, juk – Ginger – jų šuo, atpažino Chris‘ą kai šis prisijungė prie laidotuvių ceremonijos.. Gal būt ir Annie‘ė pajus jį esant šalia? Ir iš tiesų, palietus Chris‘ui savo žmonos lūpas, ji pajunta tai, ir mes pradedam suprasti kokia stipri judviejų meilė, tačiau to dar negana. Chris‘as nori jai padėti, pasakydamas jog neišnyko.. bet taip tik sukelią skausmą savo žmonai. Pripažinkim – susidūrę su anapusiniu pasauliu ar/ir jo gyventojais, mes pasijustume nelabai džiugiai.
Filmas pasižymi pakankamai greitu vidiniu ritmu. Aktoriams teko nemenka užduotis įsijausti į personažų charakterius, jų išgyvenimus, netikėtas atomazgas bei dramaturginius konfliktus. Dėl visų šių priežasčių filmas tampa pakankamai dinamiškas ir reikalauja budrumo. Chris‘as iš savo žemiškų pakasynų keliauja ne tik į rojų, bet dar užsinori ekskursijos po pragarą, jo mintys dažnai nukelia mus į praeitį, kurioje mes turime greitai susiorientuoti, nes tie įvykiai siejasi su dabartimi ir tokiu būdu režisierius mums palieka galimybę įminti keletą mįslių. O jų čia apstu! Na, jei jau mes nusistebėjome išvydę Chris‘ą atsibudusi ne kur kitur, o jo žmonos jam tapytame paveiksle, kur aliejiniai dažai dar neišdžiūvę ir paklusta Chris‘o mintims, kur jis panorėjęs gali kurti savo pasaulį. Jei nusistebėjome, kad panelė Leoną, apie 30-ties metų stiuardesė, kuri padėjo apsiprasti Chris‘ui su nauja aplinka, yra jo dukra, kuri vieno jų skrydžio į Singapūrą metu išgirdo kaip jos tėvas tai pačiai stiuardesei pasakė komplimentą, jog visos azijietės yra grakščios, malonios bei protingos. O regis jau apsipratę su mintimi, jog dvasiniame pasaulyje kiekvienas gali turėti bet kokį kūną, vėl nustembam, kad juodaodis sielų gelbėtojas Albertas, yra jo sūnus. Užkibdamas ant to paties kabliuko, nejučia netgi susimąstai, kad viskas tavo gyvenime yra per daug racionalu, suplanuota ir sutvarkyta. O juk pasaulis toks didelis, paslaptingas ir nepaaiškinamas! Idėja, jog toje pat erdvėje egzistuoja daugybė matavimų (ne tik dvimatis ar trimatis realaus pasaulio suvokimas), kurie leidžia kiekvienam rojaus gyventojui turėti po savo pasaulį, o gal net ir kelis, be to dar ir kurti bendrą miestą kartu, gali sunervinti perdėm empirišką fiziką, kuris perjungs Discovery kanalą, nes tokios kelionės tik susuka jam vidurius. Tačiau to niekada nepadarys merginos, panelės bei moterys.. Kodėl? Nes tai filmas apie meilę, kuri nugali viską savo kelyje. O pagaugai nubėgę per nugarą, kai Chris‘as, sužinojęs, kad Annie’ė nusižudė ir jau niekada nebepateks į rojų, nusprendžia žūt būt ją surasti pragare, sukaustys jautresnį/ę žiūrovą/ę prie spalvotojo ekrano iki pat finalinių titrų.
Filmas dėka šios meilės istorijos žinoma priskiriamas dramos žanrui, tačiau siužeto originalumas prideda fantastikos prieskonį. Juk scenarijus reikalauja vaizduoti pomirtinį pasaulį, rojų, pragarą. Iš viso to gaunasi fantastinė drama su filosofinę potekstę apie amžiną meilę, kuri yra šio ir dar daugelio filmų ašis. Tačiau būtent originalumas, naujos idėjos ir problematika išskiria šią istoriją iš kitų. Tyrą meilę kino juostoje įamžino James‘as Cameron‘as filme „Titanikas“, viską nugalinčia meilę – T.Tykveris filmuose „Princesė ir karžygys“ bei „Dangus“, meilę kuri ne tik nugalėjo visus sunkumus, bet dar ir įkėlė vieną koją į pomirtinį pasaulį – brolių Andy ir Larry Wachowski‘ių „Matrica. I dalis“, kai suvarpytas kulkų Neo atgyja ir sugrįžta pas mylimąją. Tačiau šis Wincent Ward‘o filmas nuėjo toliausiai. Dviejų žmonių tyra meilė vienas kitam nesibaigė mirtimi, nesibaigė ji net ir pomirtiniame gyvenime.. „Suradau tave pragare, surasiu ir Džersyje“ – sako Chris‘as Nielsen‘as savo žmonai jiems jau būnant rojuje. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jie nusprendė vėl atgimti materialiame pasaulyje, kad ir vėl patirtų vieną dalyką, kurio nerasi net ir čia – tai viens kito ieškojimo; vėl ir vėl. Nes rojuje pasirodo to nėra, nėra vienas kito įsimylėjimo iš naujo, pasirinkimo, etc.
Filosofinė filmo gija, pradėjusi vyniotis dar mirus Robin‘o William‘o personažui, netik kad nenutrūksta, bet ir kerojasi keliomis kryptimis. Nuolatinis gyvenimo ir mirties ratas, arba reinkarnacija, sutinkama tik rytietiškoje tradicijoje, kurioje plačiausiai interpretuojamas sielos amžinumas. Galimybė atgimti Žemėje po mirties jau kitame kūne, kentėti pragariškose planetose arba gauti dvasinius kūnus – dangiškose, tai tik maža dalis tų žinių, kurios aprašytos rytietiškuose šventraščiuose, pavyzdžiui: Vedose, puranose ir t.t. Nors visa tai atėję iš rytų senosios kultūros, šiame filme neišvengiama ir krikščioniškųjų tradicijų, kurios labiau priimtinos vakarietiškajam mentalitetui. Tarkim, kad ir vestuvių bei kelių laidotuvių scenos vykstančios bažnyčioje.
Mirtis Annie‘ę įkalino pragare, kuris filme vaizduojamas gana metaforiškai. Filmo režisierius atsisako banalios pragaro koncepcijos su liepsnomis, verdančios smalos statinėmis, raguotais velniais ir panašiai. Beabejo, kaip ir turėtų būti, čia karaliauja tamsa, skausmas, chaosas.. O pragaro vartais tapo laivu kapinynas, kuriame esantys laivai, kadaise plaukioję giliomis jūromis, dabar tarsi užplaukę ant seklumos vaiduokliai įkalinti čia beprasmiškai dūlėti per amžius. Išlikę ir kiti pragaro atributai, nors ir sumoderninti, tačiau tebeatliekantys savo tiesiogines funkcijas. Čia mes turim iš antikos atkeliavusį Cerberį, kuris iš trigalvio šuns virto kolosalaus dydžio laivo skeletu. Neišvengta ir viduramžių įtakos, aliuzija į Dantės Aligjerio „Dieviškąją komediją“ akivaizdi: turime ir Vergilijaus pareigas atliekanti „gidą“, kuris sutiko padėti Chris‘ui šioje kelionėje, turime net ir kelis pragaro aukštus (kas panašiau į Dantės aprašytus devynis pragaro žiedus), į kuriuos patenkama labai paprastai – tiesiog liftu. Beje pats pragaras, kaip ir Dantės Aligjerio manymu yra vandenyne, o ne žemės gelmėse. Kitas labai svarbus bei įdomus pastebėjimas iš kelionės į pragarą, tai skirtingos kančios, kurios patiriamos tikriausiai pagal ankstesnius nuopelnus dar būnant žemėje. Neturinčios burnų moterys, norinčios kažką pasakyti, žmonės įkasti iki pat galvų ir negalintys judėti, etc. Čia vėlgi susiduriama su rytų filosofija, tik šį kartą ne su reinkarnacijos, o su karmos dėsniu. Pagal šį dėsnį kiekvienas veiksmas turi atitinkantį jį atoveiksmį, tai reiškia, jog už visą nedorą veiklą reikia atkentėti lygiavertėmis kančiomis. Annie‘ė nužudė savo kūną, kuris yra kaip įrankis gėriui skleisti bei kurti, ir dabar turi atsakyti už tai.
Gyvenimas ją išbandė labai negailestingai. Tik Chris‘o dėka išsigelbėjusi ir atgimusi antram gyvenimui po vaikų mirties, ji neteko ir paskutinio ramsčio. Tai gležna moteris, be galo prisirišusi prie šeimos. Paveiksluose ji save vaizduoja sulietomis ir tarsi išskydusiomis spalvomis, neryškiais kontūrais. Jos veido atspindys išsiliejęs veidrodyje, mums taip pat rodo šios moters silpnumą, kurį kompensuodavo Chris‘as. Tai jis neišprotėjo kartu su ja po vaikų mirties, jis nepalūžo tuo metu, kas varė į neviltį pačią Annie‘ę. Ją skaudino ne tik tai, jog Chris‘as jai priminė vaikų netektį, bet ir tai, kad jis neprisijungė prie jos, nepateko kartu su ja į psichiatrijos kliniką. Annie‘ės psichinę būseną gan vaizdžiai parodo jos plaukai: po vaikų mirties jai patekus į beprotnamį, jie visai trumpi, vėliau, iki vyro žūties – ilgesni, tačiau nebe tokie, kaip buvo pirmąją jų su Chris‘u susitikimo dieną – ilgi, gražūs. Pragare ji gyvena savojoje iliuzijoje ir kenčia kaltindama save. Tai turi tęstis amžinai, tokia bausmė: nuolatinė baimė ir skausmas.. Chris‘as įspėjamas, kad negali ilgai kalbėtis su žmona, nes pats gali išprotėti. Jo tikslas turėtų būtį pabandyti padaryti viską, kad galėtų nusiraminti, nes jei jos tikrovė taps ir jo, kelio atgal nebus, jis taip pat išprotės. Tad, sudaromas įspūdis, jog ši kelionė reikalinga ne Annie‘ei, o pačiam Chris‘ui. Tačiau pabandęs susigrąžinti žmoną ir nieko nepešęs jis nepasiduoda. Išėjęs į lauka kur jo jau laukė „Vergilijus“, Chris‘as apsisprendžia pasilikti su ja. Iškeisti, kaip jis sako, rojų į pragarą, vardan meilės savo žmonai. Ir būtent tokia meilė juos išgelbėjo. Meilė, kuri nugali viską.
Filmas tikrai pelnytai buvo įvertintas oskaru už specialiuosius efektus. Jie iš ties įspūdingi, tačiau apie juos šiek tiek vėliau, o dabar pasidalinkime kitais įspūdžiais. Prie jau žinomu filmavimo būdų, tokių kaip filmavimas rapidu, ar sulėtinta kamera, vaizdo užplaukimai, filmavimas judančia kamera ir t.t. mane nustebino ir dar vienas būdas kurį aš pasivadinau „užšvietimu“. Iš esmės tai tas pats užtemimas, tačiau jo metu vaizdo intensyvumas ne gęsta, o priešingai intensyvėja, vaizdas šviesėja, pasiekia akinantį baltumą, iš kurio tarsi iš rūko pradeda ryškėti naujos scenos kompozicija. Galbūt tai tik atsitiktinumas, tačiau metaforiškai tai galima susieti su scena, kurioje Chris‘as Nielsen‘as eina tuneliu link šviesos. Tai dažnas pomirtinės kelionės vaizdinys, apie kurį pasakoja žmonės atsigavę iš komos, ar tiesiog, kaip liaudiškai sakoma, pabuvoję viena koja grabe. Kalbant apie filmavimo būdus, reikia paminėti dar ir dvigubą kompoziciją, kuri galima sakyti nebuvo naudojama. Nors yra ne viena scena kurioje susitinka Annie‘ė bei jau miręs jos vyras Chris‘as Nielsen‘as, režisierius nenaudoja dvigubos kompozicijos, ar neryškaus vaizdo su tikslu atskirti dvasinį kūną nuo materialaus, išskyrus Albert‘ą, kuris iš pradžių yra neriškus. Bet šiuo atveju, tiek Albert‘as tiek ir Chris‘as yra anapusiniame pasaulyje, t.y. jie abu yra jau mirę. Annie‘ės ir Chris‘o atveju bandoma pasiekti realumo įspūdį; kažką panašaus mes matėme Brad‘o Silberling‘o filme „Angelų miestas“ (City of Angels) kuriame savo vaidmenis sukūrė Nicolas Cage‘as ir Meg Ryan. Nors Nicolo Cage‘o personažas – angelas – ir yra nepastebimas, t.y. nematomas kitų personažų, žiūrovas jį mato labai aiškiai, jis nevaizduojamas su tikslu atskirti matomą nuo nematomo išplaukusiais kontūrais, šiek tiek permatomas ar tiesiog neryškus,. Beje pastarasis filmas savo žanru labai panašus ir į mūsų analizuojamą kino juostą. Tai taip pat fantastinė drama kurios centre ta pati meilė, tik problematika ir pagrindinės idėjos iš esmės skiriasi. Jei pirmu atveju mes turime amžinai kartu esančias sielas (sielų giminystę), tai antru – angelo meilę moteriai. Jei pirmu atveju problema yra kaip išlikti kartu skaudžių gyvenimo išbandymų akivaizdoje, tai antru – uždraustas vaisius, neįprasta situacija.
Reikėtų atkreipti dėmesį į filmo kinematografinės estetikos ryšį su kitais vaizduojamaisiais menais: fotografija ir daile. Šių menų, ypatingai dailės, motyvai labai dažnai pasikartoja viso filmo eigoje. Personažai taip pat betarpiškai susiję su jais: Annie‘ei dailė tai ir gyvenimo būdas ir darbas, Chris‘ui – tai pats įdomiausias dalykas pasaulyje. Pasikartojančios paveiksliškos bei fotografiškos kompozicijos, tiek realiame pasaulyje tiek ir pomirtiniame, filmo kinematografiškumo nei kiek negadina. Vien tiktai ko vertos scenos, kai Chris‘as, Albert‘as bei „Vergilijus“ maža valtele su ryškiai raudona didelė burė keliauja naktine jūra į pragarą, kai balti paskenduoliai išnyra iš vandens gelmių ir pradeda traukti juos su savimi, kai Chris‘as laksto po aliejiniais dažais nutapytą pasaulį. Tai išties įspūdinga. Beje, pasinaudodamas skirtingose scenose pasikartojančiomis kompozicijomis ar tų kompozicijų elementais režisierius sukuria keistą atmosferą, kuri šiek tiek suvirpiną žiūrovo širdį. Na ar neteko nei vienam iš mūsų pajusti tokį jausmą – „tarytum aš čia jau buvau“? Šis, taip vadinamas – Dajevu efektas – ko gero aplankė kiekvieną iš mūsų, kaip ir „Gyvybės rato“ idėja, pasak kurios visa tai kas pasibaigė ir vėl prasidės, nes viskas pasaulyje juda šiuo užburtu ratu. Šią mintį galima panagrinėti pasitelkus dvi filmo scenas: pirmąją ir finalinę. Pirmąja scena filmas gimsta, antrąja – miršta. Pirmoje scenoje mes matome Chris‘ą filmuojamą iš viršaus gulinti mažoje valtelėje, į kurią atsitrenkia Annie‘ės pilotuojama valtelė. Pačioje finalinėje filmo scenoje filmuojamoje lygiai tokiu pačiu rakursu ir vėl susidaužė dvi valtelės, tačiau šį kartą jau netikros, o žaislinės, kuriomis žaidė jau sugrįžę į mirtingųjų pasaulį Chris‘as ir Annie‘ė. Tie du vaikai savaime suprantama net nenutuokia apie praeito gyvenimo judviejų nuotykius, bet tokiu būdu jie vėl vienas kitą surado. Ir mes galime numatyti, jog ir vėl ši meilės istorija kartosis iš naujo, bus lygiai tokia pat dramatiška kaip ir buvo prieš tai, aplinkybės tikriausiai jau bus skirtingos, kūnai ir vardai kiti, tačiau sielos juk amžinai tokios pat. Iš to seka dar viena svarbi idėja: visa tai kas materialu yra iliuzija, o mintis – realybė. Jei jau sutiksim, kad vienas gyvenimas žemėję, trunkąs net ir iki 100 metų, o kartais ir daugiau, dvasiniame pasaulyje yra tik akimirka, nes ten laikas neegzistuoja, tai toliau vyniodami šią mintį suprasim, jog amžinybės požiūriu materiali reiškinyja apskritai neegzistuoja.
Režisierius leidžia sau plačiai improvizuoti dailės bei fotografijos menais, norėdamas atskleisti naujas idėjas ir veikėjų charakterių ypatybes. O kadangi filme absoliučiai dominuoja formalistinė kino tendencija, iki minimumo sumažinanti realistinę, tai dėl to filmo stilius tikrai nenukenčia. Pasikartojantys triptiko epizodai, taip pat labai įdomus. Filmo pradžioje susiduriame su tapyta trijų dalių kompoziciją, kurios paskutinė dalis – nebaigta ir laukia savo eilės. Tai Annie‘ės dovana Chris‘ui, tai jau ankščiau minėtas paveikslas, vaizduojantis jų bendrą svajonę. Šis triptiko epizodas pasirodantis filme atlieka kelias funkcijas. Pirma. Jis Chris‘ui po mirties tampa savotišku eskizu kuriant savąjį pasaulį, galima sakyti jis gyvena tame paveiksle. Antra. Nebaigtoji kompozicijos dalis tampa įrodymu apie Chris‘o ir Annie‘ės sielos ryšį. Galvodama apie savo vyrą ji nutapo nebaigtoje triptiko dalyje medį, kurį pastebi ir Albertas su Chris‘u, nes ankščiau jo nebuvo. Beje, dar vienas trijų dalių paveikslas kabo virš jų miegamojo lovos. Tačiau įdomiausia, kai šis triptiko motyvas, pereina iš tapybai būdingo savitumo į naują, jau religinę, prasmę. Chris‘ui prisijungus prie savo laidotuvių ceremonijos, jis atsiduria bažnyčioje šalia triptiko formos, t.y. trijų dalių vitražo, vaizduojančio Kristaus mokymą. Tada triptiko epizodas įgauna sakralinę – Švenčiausiosios Trejybės, Aukščiausiojo Dievo Asmens valios – prasmę. Stovėdamas Chris‘as po šiuo bažnytiniu vitražu yra tarsi Dievo akivaizdoje, kuri jam turėtu parodyti, jog visa tai kas vyksta šiame pasaulyje – vyksta tik su Aukščiausiojo palaiminimu. Ir jo mirtis nėra bevertę, tai Dievo planas.
Taigi susumavus visas šias, šiek tiek padrikai išdėstytas, mintis, galime prieiti ir prie išvadų. Savaime suprantama išvados slidus dalykas, kadangi ar šis filmas geras ar ne kiekvienas turės savo nuomonę, tačiau jei kalbėsim apie režisieriaus tikslų įgyvendinimą, tai tikriausiai absoliuti dauguma sutiks su manimi, sakydama, jog režisierius savo tikslus įgyvendino visu šimtu procentų. Siužetas pripažinkim originalus, kaip ir problematika. Panašių kino juostų tikrai nėra daug. Idėjinis filmo stuburas – rytų filosofinės doktrinos – nors ir žymiai senesnės už krikščioniškąsias tikrai nepraranda savo aktualumo šiame postmodernistiniame pasaulyje, kadangi praturtina mus nauja išmintimi ir leidžia į kasdieninius įvykius pažvelgti kitu kampu, naujai. O ta viena valanda ir keturiasdešimt minučių neprailgstą, dėl specifinės filmo atmosferos, kas mano nuomonę ir yra šauniausia šioje kino juostoje. Ryškios, sodrios spalvos, kuriančios sapno įspūdį, dera ir prie rojaus aplinkos, kurioje karaliauja šviesa bei nėra apgaulės, tačiau dera ir prie pragaro aplinkos, kur gilų šešėliavimą ir niūrumą perskrodžia spalvoti bei šilti prisiminimai. Visa tai tik sustiprina nerealumo efektą. Dar viena svarbi detalė – muzika filmui sukūrė kultinis italų kompozitorius Ennio Morricone. Tad, ko daugiau ir benorėti: akiai gražus vaizdas, malonus ausiai – garsas, mintys – protui, apmąstymai – intelektui. Pasimėgavimas.
Recenzijos autorius: Andrius Niaura