Anglų režisieriaus Stiveno Doldrio filmas pagal to paties pavadinimo vokiečių rašytojo Bernhardo Šlinko knygą bestselerį. The Reader (Vorleser), 2008. Pelnęs daugelį prestižinių apdovanojimų.
Pokario Vokietija 1958 metai. Paauglys, 15 metų vaikinas Mykolas Bergas bevažiuodamas tramvajumi netikėtai suserga skarlatina. Jam pagelbsti 36 metų moteris Hana Šmitz. Paskui tarp jų užsimezga romanas su meilės scenomis. Vėliau moteris jį palieka, nes supranta, kad dėl amžiaus skirtumo, buvimas su juo neturi ateities.
Kai jie būdavo kartu ta moteris, pagrindinė filmo herojė vertė jaunuolį skaityti jai knygas. Pradeda skaityti nuo Homero Odisėjos. Po kelių mėnesių Hana jį palieka.
Po 8-ių metų kai jaunuolis studijuoja teisę, jis dalyvauja parodomajame teismo procese kur teisiami karo nusikaltėliai. Teisiamųjų suole jis pamato savo buvusią mylimąją Haną. Paaiškėjo, kad karo metais ji buvo esesininkė ir dirbo koncentracijos stovykloje apsaugine.
Hana sėdi teisiamųjų suole. Ji neneigia prisipažįsta, kad buvo esesininke, dirbo kalinių apsaugine. Teisėjas jos klausia:
– Jūs supratote, kad jas siunčiate į mirtį?
– Taip. Bet visą laiką atvykdavo naujos, todėl senos turėjo atlaisvinti vietą.
– Atrodo jūs nesupratote klausimo.
– Negalėjome jų visų palikti, nes buvo per mažai vietų.
– Ne tai aš turėjau mintyje. Paklausiu kitaip: Tam, kad atlaisvintumėte vietas, jūs išrinkdavote kalinius ir jiems sakydavote: kad jūs keliausite į mirtį..?
– O ką jūs būtumėte daręs mano vietoj? – nesusikalba, nes kalba iš skirtingų pozicijų. Čia teisėjas kalba iš bendražmogiškos moralės pozicijų, o Hana iš hitlerinės moralės pozicijų..
Kartą ji kartu su kitomis apsaugininkėmis lydėjo kalinių būrį. Nakties metu kalinius nakvoti įleido į bažnyčią. Naktį buvo aviacijos antpuolis ir bažnyčia užsidegė. Visi 300 kalinių sudegė.
Teisėjas jos klausia:
– Kodėl neatidarėte bažnyčios durų kaliniams? Kodėl neatidarėte durų? Aš klausiu kiekvieną iš jūsų ir neišgirdau atsakymo?! Dvi aukos sėdi salėje, jos turi teisę žinoti.
Kai teisėjas pakelia jų surašytą raportą apie bažnyčios gaisrą, Hana sako:
– Aš nesupratau klausimo.
-Aš paklausiau kodėl neatidarėte durų?
– Tai juk akivaizdu. Dėl akivaizdžios priežasties. Mes negalėjome.
– Kodėl?
– Mes gi buvome apsauginės. Mūsų uždavinys buvo saugoti kalinius. Mes negalėjome leisti, kad jie pabėgtų.
– Suprantama. Jeigu jie pabėgtų, tai būtų apkaltinę jus ir nuteisę
– Ne. Jei mes būtume atidarę duris, būtų prasidėjęs chaosas. Mes būtume nesusitvarkę su kaliniais. Viskas įvyko taip greitai. Snigo, sproginėjo bombos, aplinkui viskas degė, šauksmai darėsi vis stipresni. Kaliniai galėjo išsiveržti į lauką. Bet mes negalėjome leisti jiems pabėgti. Mes juk buvome už juos atsakingos! Ir trenkia kumščiu į stalą. – Vėl nesusikalbėjimas. Hana jaučiasi moraliai teisi:
– Neatidariau, nes toks mano darbas, – saugoti kalinius. Atidarius duris jie būtų pabėgę. Argi aš galėjau pažeisti savo darbo taisykles?
Kitos teisiamosios, visos vyresnės moterys, kaltę suverčia jai, sakydamos, kad dokumentą, kuriame parašyta, kad kol nesudegė kalinės jos nežinojo, jog bažnyčioje kilo gaisras, surašė būtent, Hana. Hana tai neigia. Tada teisėjas prašo atlikti rašybos ekspertizę ir padeda prieš ją popieriaus lapą, kad ji savo ranka užrašytų tekstą ekspertizei.
Hana, gėdydamasi pasakyti, kad nemoka rašyti, melagingai prisipažįsta, kad ji parašė tą dokumentą. Taip ji pasirašė sau nuosprendį.
Mykolas žino, kad ji nemoka rašyti. Jis norėjo jai padėti, bet iki galo neišdrįso. Ir Haną nuteisia kalėti iki gyvos galvos.
Po dešimties metų Mykolas įrašo į juosteles savo įskaitytas knygas ir paštu siunčiau Hanai į kalėjimą. Ji nueina į biblioteką pasiima tas pačias knygas ir lygindama jas su girdimu garsu pamažu išmoksta skaityti ir rašyti. Ji jam rašo laiškus, bet jis jai neatsako.
Jai sutrumpina kalėjimo laiką iki 20 metų. Bet kai ateina laikas jai išeiti iš kalėjimo, ji sukrauna skaitytas knygas tarsi podiumą ir ant jų pasilypėjusi, pasikaria. Pinigus, kuriuos ji sutaupė kalėdama ji palieka išsigelbėjusiai kalinei.
Toks filmo siužetas. Už ką tos premijos?
Kokia filmo esmė? Kodėl jis pavadintas Skaitovas.?
Šis filmas yra apie ypatingai moralų (nravstvennyj, nuo nravy, etišką) žmogų. Tai ta filmo herojė Hana Šmitz, kuri leido sudegti 300-ams kalninių, nes jie galėjo pabėgti. Tokia moralės logika. Toks šio filmo paradoksas.
Kas yra moralė? Visada sakiau, kad moralė tai meilės apsauga. Moralė saugo, gina meilę.. Yra moralė ir yra нравственность, – sako Lazarevas. Dvi tapačias sąvokas: moralj ir nravstvennostj jis padaro skirtingomis. Atseit, moralė gina meilę, o nravsvennostj gina ir saugo pagrindinius visuomenės tikslus. Bet yra taip, kad ir moralė, ir etika, ir nravstvenostj reiškia tą patį, t.y. elgimąsi pagal vienoje ar kitoje visuomenėje priimtus papročius. Tai rodo ir tų žodžių kilmė. Visi jie kilę iš žodžio, kuris reiškia papročius: tik moralė yra lotiniškas žodis, etika, graikiškas, o nrav – rusiškas. Lietuviškai – tai dora, bet jis kilęs nuo žodžio daryti, bet daryti pagal nusistovėjusius papročius ir tradicijas: Žmonių dora daug kur yra labai sumenkėjusi [LKŽ]. Toliau yra naudojamas tik vienas žodis: moralė.
Yra taip, kad meilė yra esmė, o moralė yra meilės pasireiškimo forma. Forma gali keistis, o esmė lieka ta pati. Jei prisirišame prie formos, tada esmė – meilė lieka pamiršta.
Nors moralė saugo meilę, tačiau moralė be meilės tampa žiauri – tai matome ir iš filmo. Moralė ir meilė yra tampriai susieti dalykai. Juos išrišti galima per formos ir esmės sąveiką. Meilė yra esmė, moralė yra meilės (esmės) pasireiškimo forma arba tvarka. Meilė turi savo apraiškos formas arba tvarką, tačiau meilė yra svarbiau. Meilės pasireiškimo formas vadiname morale, etika, dora, nravstvennostj. Tačiau jei formą, (moralę) iškeliame į pirmą vietą, būna blogai.
Štai buvo geras fašistas, konclagerio viršininkas, kuris sunaikino tūkstančius kalinių. Arba geras sovietinis komunistas, kuris į sovietinius lagerius pasiuntė šimtus tūkstančių liaudies priešų.
Kodėl jie save laikė moraliais? Jie taip manė, nes juos taip mokė visuomenė. Kodėl juos taip mokė? Todėl, kad moralė – tai tikslų apsaugos sistema. Kitaip sakant, kas gera ir kas bloga, kas moralu ir kas ne sprendžiame pagal visuomenėje iškeltus tikslus. Jei veiksmas padeda siekti tikslo, tai jis geras ir moralus, o jei trukdo – blogas ir amoralus.
Todėl, jei tikslas yra šviesi ateitis, tai moralu bus naikinti visa kas kliudo šviesiai ateičiai. Liaudies priešai trukdė šviesiai ateičiai, reiškia, moralu jų neapkęsti ir juos naikinti. Ir sovietų valdžia ragino neapkęsti liaudies priešų, juos naikinti. Tai buvo moralu komunizmo požiūriu. Jei pasigaili liaudies priešo tampi išdaviku. Tačiau pagal kitokią moralę, tokia išdavystė yra kilnus poelgis. Taigi išdavystė gali būti įvertinta ir kaip amoralus, ir kaip moralus poelgis.
Fašizmo pagrindinis tikslas – tai vokiečių tauta ir jos viršenybė virš kitų tautų. Fašistui moralu naikinti kitas tautas. Taip buvo natūralu ir normalu. Tai moralu tam tikros grupės tikslų sistemoje.
Bertas Helingeris kalba apie skirtingas sąžines. Kas moralu vienos sąžinės požiūriu, kitos sąžinės požiūriu yra nusikaltimas. Kiekviena žmonių grupė turi savo sąžinę ir jų tikslai būna skirtingi ar net priešingi. Moralė = sąžinė.
A. Šveiceris kalbėjo apie skirtingas įvairių laikotarpių ir įvairių žmonių grupių bei visuomenių etikas (morales) ir sukūrė Didžios pagarbos gyvybei etiką, kuri taip skamba: Aš esu gyvybė norinti gyventi, bet gyvenu tarp kitų būtybių, kurios taip pat nori gyventi.
Lazarevas: Moralė ateina iš religijos. Religinė moralė, tai pagrindinio religijos tikslo – meilės Dievui ir artėjimo Jo link, gynyba. Religinė moralė yra žmogiškos moralės pagrindas. Dešimt Dievo įsakymų išreiškia dievišką ir kartu žmogišką logiką. Dieviška logika virsta žmogiška: elkis taip ir taip. Turima mintyje, kad žmogiška moralė turi ginti meilę ir tikėjimą į Dievą.
Religinė moralė, kuri ateina iš visumos ir Dievo suvokimo yra visaapimanti, ji turi apimti visus žmones. Kai religinė moralė virsta žmogiška, ji siaurėja ir apima ar išreiškia tik tam tikros žmonių grupės interesus ir tikslus.
O yra kaip su žmogiška morale dabar, ypač Vakaruose? Viskas daroma pagal įstatymą, bet žmonės elgiasi amoraliai. Kitaip sakant, įstatymai nustojo ginti moralę, meilę ir tikėjimą. Įstatymai gina visa kita, tiktai ne meilę, ne moralę ir ne tikėjimą.
Teisės fakulteto studentai stebi parodomąjį teismą, kur teisiamos 6-ios buvusios apsauginės, kurios leido sudegti 300 kalinių. Vienas iš jų teisės profesoriui išsako karčią tiesą:
– Iš pradžių aš tikėjau tuo teismu, aš buvau sužavėtas, o dabar matau, kad tai tik vaidinimas. Jūs išrenkate šešias moteris, siunčiate jas į teismą ir pareiškiate, kad jos blogos, jos kaltos ir tik todėl, kad viena iš aukų ėmė ir parašė knygą apie tai. Tik todėl jos pateko į teisiamųjų suolą. Ar jūs žinote kiek tokių konclagerių buvo visoje Europoje? Visi tik sako, kad žinojo. Tai kur gi, jie? Visi žinojo tiesą – mūsų mokytojai, tėvai. Ne to klausiu, bet klausiu: kaip jūs visa ai leidote? Arba kodėl jūs nenusišovėte kai sužinojote apie tai? Tūkstančiai. Čia buvo tūkstančiai konclagerių ir visi apie tai žinojo...
Teisinėse valstybėse viskas vyksta pagal įstatymus, JAV ir apskritai demokratinių valstybių įstatymai griauna tikėjimą, meilę ir moralę, tarptautinius santykius ir t.t. Tai jėgos įstatymas. Šiuolaikinėje civilizacijoje įstatymai gina jėgą, bet ne moralę.
Teisės profesorius filme aiškina:
– Visuomenė mano, kad mes remiamės morale, bet taip nėra, mes remiamės įstatymu. Negalima kaltinti žmogaus, kad jis dirbo Osvencime. Ten dirbo 8.000 žmonių. 19-ka iš jų buvo nuteisti ir tik šeši už žmogžudystę. Ar žmogus kaltas žmogžudyste, reikia įrodyti, kad žudymas buvo tyčinis. Toks yra įstatymas. Todėl klausimas ne apie teisingą veiksmą, bet apie jo teisėtumą ar neteisėtumą. (...) Įstatymas mus apriboja, bet iš kitos pusės, tie, kurie žudo žmones supranta, kad tai negerai.
Taigi šiame filme parodyta šiuolaikinės civilizacijos krizė, t.y., kad šiuolaikiniam žmogui jo tikslai apsprendžia kas yra moralu ir kas ne. Tačiau tas pagrindinis tikslas yra ne tikėjimas ir meilė Dievui, o išrinktoji tauta arba šviesi tam tikros žmonių grupės (dabar vieno auksinio milijardo) ateitis, o dažniausiai – pinigai ar dar kas nors.
Taigi ir šiuolaikinių globalistų veiksmai vykdant demografinę politiką jiems yra geri ir moralūs, nes jie išreiškia tam tikros žmonių grupės tikslus.
Filmo herojė kartu su visuomene prarado tikėjimą į Dievą ir iš visuomenės gavo netinkamus gyvenimo tikslus ar orientyrus. Koks tikslas jai buvo svarbiausias? Svarbiausias jos tikslas buvo ne vokiečių tauta, svarbiausia jai buvo jos darbas.
Reikia pastebėti, kad šiame filme visai neminimas Dievas ar religija. Kodėl? Todėl, kad šiuolaikinė religija jau nebenurodo teisingų orientyrų. Todėl apie religija net neužsimenama. Šiai moteriai buvo įteigta, kad svarbiausia yra tavo darbas, tavo tauta ir visa kita.
Filmo herojė vidiniai yra labai morali. Tačiau net pats moraliausias žmogus, jei jam duosime klaidingus tikslus, pradeda atitinkamai elgtis, orientuodamasis į tikslus.
Pavojingiausia sveikatos požiūriu yra smerkti ir liūdėti. Klausimas: kaip vertinti Judo poelgį? Su atjauta, nes Judas buvo geras, moralus žmogus, bet jo pasaulėžiūra, jo tikslai buvo neteisingi.
Du aktoriai vaidina neigiamus personažus. Vienas sako: blogų žmonių nėra – tik taip jam susiklostė aplinkybės. Taip sako Sobalskis, jam virš 60-ies ir jis visai sveikas. O kitas – Solonycinas sakė: aš stengiuosi tai, kas manyje yra blogiausio, padidinti kelis kartus, ir tik tada vaidinu blogą žmogų. Mirė jaunas.
Tai skirtingi požiūriai į gėrį ir blogį ir to pasekmės. Taigi ši išimtinai morali moteris, kuriai davė neteisingus tikslus, supranta, kad šie tikslai yra neteisingi ir stengiasi rasti teisingus tikslus. Religiją ji atmeta iš karto, o teisingų tikslų bando ieškoti knygose. Todėl ir filmas vadinasi Skaitovas.
Skaitovas tai tas, kuris bando ją išvesti į teisingą kelią, duoti teisingus orientyrus. Ji net ir konclageryje liepdavo jaunoms kalinėms jai skaityti.
Atkreipkime dėmesį nuo ko prasideda skaitymas. Nuo Homero Odisėjos, nuo graikų. Kodėl? Norėdama surasti tikrus orientyrus ji peržvelgia visą žmonijos istoriją. O mūsų materialistinėje visuomenėje istorija prasideda nuo senovės Graikijos. Hana nori prisikasti iki šaknų. Ji mato, kad medis džiūsta iš viršaus, ji ieško šaknų, kad gautų švarų impulsą.
Senovės Graikijoje Hana bando ieškoti tikrojo tikslo, bet ten jo neranda, nes materialistinė prielaida, kad civilizacijos pagrindas – senovės Graikija, yra iš piršto laužtas.
Mūsų civilizacijos pagrindas daug senesnis: Indijos, Kinų, Egipto filosofija ir judaizmas. Iš viso to susideda mūsų dabartinė civilizacija.
Iš pradžių žmonija vystosi dvasinėje ir tik paskui medžiaginėje plotmėje. Iš pradžių atsirado siela. Po to sąmonė ir tik po to – kūnas. Senovės Graikija – tai jau kūnas, tai užbaigiamasis etapas. Todėl kūnas jau ėmė pūti ir irti dar senovės Graikijoje.
Jei manome, kad šiuolaikinės civilizacijos pagrindas yra senovės Graikija, tai ji buvo pirmoji šiuolaikinės civilizacijos irimo grandis, per paskutinius 2000 metų.
Hana, skaitydama knygas, bando rasti naujus teisingus orientyrus. Ir ji negali jų rasti. Sėdėjimas kalėjime, tai likimo duota galimybė ieškoti teisingų tikslų. Per 20 metų praleistų kalėjime ji skaito ir skaito, ieškodama gyvenimo prasmės. Ir negali jos rasti.
Kodėl ji prisiėmė nebūtą kaltę ir sėdo į kalėjimą? Jai buvo gėda prisipažinti, kad ji nemoka skaityti. Gėdos jausmas yra būdingas moraliems žmonėms. Jai lengviau sėdėti kalėjime, negu prisipažinti, kad ji nemoka skaityti. Tai rodo ypatingai aukštą moralumo lygį, rodo, kad jos sieloje yra meilė.
Ir šiame filme pavaizduota tragedija yra ta, kad žmogus su didžiuliu potencialu, su aukščiausiu moralės lygiu, bet su visiškai sujauktais gyvenimo orientyrais, padaro nusikaltimą, kuris, galima sakyti, yra vienas iš sunkiausių žmonijos istorijoje.
Šiame filme parodyta kaip susiklosto, kad ir paties geriausio žmogaus gyvenimas, jei jam duoda neteisingus gyvenimo orientyrus. Taigi:
- Komunizmo orientyrai neteisingi
- Fašizmo tikslai neteisingi
- Renesanso epochos orientyrai neteisingi
- Senovės Graikija, garbinusi grožį ir kūną, taipogi jau pasuko netinkama linkme.
Visos knygos, kurias ja skaitė, nesuteikė jai teisingo orientyro. Todėl, kai atėjo laikas išeiti į laisvę, ji neturi tikslo. Jei kalėjime ji skaitė, ieškojo, tai atėjus laisvei, ji nemato tikslo. Iš pokalbio su Mykolu, ji supranta, kad meilės tarp jų jau nebebus. Ji supranta, kad išėjus iš kalėjimo baigsis tikslo ieškojimas, reikės gyventi, o ji nemato tikslo.
Meilės, meilės Dievui sąvokas iš jos atėmė visuomenė. Ji supranta, kad kiti tikslai, kuriuos ji žino ar rado – neteisingi.
Šiuolaikinė civilizacijoje, kurios išraiška yra jos skaitytos knygos, neparodė jai gyvenimo verto tikslo. Tas knygas ji sukrauna kaip ešafotą sau ir pagarbiai – basa ant jo pasilypėjusi, įkiša galvą į kilpą.
Kalėjime reikia išlikti, reikia dirbti, kad išliktum. Kai nėra tikslų, žmogus gali išlikti tik sunkiose sąlygose, nes tada yra svarbus tikslas – išlikti fiziškai, išgyventi. Kalėjime, kur reikia kovoti už išlikimą, ji gali gyventi, bet laivėje tikslo neturėjimas veikai žudančiai.
Todėl stabmeldžiai gali išlikti tik nuolatiniuose nepritekliuose ir karuose. Tikintys į vieną Dievą gali gyventi geresnėse sąlygose, tačiau jei jie pameta viendievystę, tada jie turi gyventi labai žiauriame išlikimo lygyje. Į tai mes ir einame. JAV po paskutinio šaudymo mokykloje, vieno miesto mokyklas jau saugo policininkai, o viena Kolumbijos firma pradėjo gaminti amerikiečių vaikams neperšaunamas liemenes…
* * *
Filmo pristatymai lietuviškame internete
Jie paslaptingai susitiko, puikiai praleido laiką, ji paslaptingai dingo. Dingo, kad vėliau jis sužinotų apie jos karo metu įvykdytus nusikaltimus.Ir, kad iš naujo išgyventų meilės romaną su gerokai vyresne moterimi. Penkiems „Oskarams“ nominuota, Anthony Minghella bei Sydney Pollack’o prodiusuota garsaus romano ekranizacija, atnešusi pirmąjį „Oskarą“ Kate Winslet. Filmas taip pat pelnė 14 laimėjimų bei 32 nominacijas kituose kino festivaliuose.
Tai pasakojimas apie skirtingų amžių savotišką meilę – penkiolikmečio ir trisdešimtmetės susitikinėjimai, kurie vaizduojami itin subtiliai, atvirai ir jausmingai. Iš pradžių filmas glumina savo atvirumu, nesuvokiama, ką reiškia šis perdėtas intymumas ir kas už viso to slepiasi, tačiau viskas išaiškėja filmo pabaigoje. Kodėl moteris kiekvieną kartą prieš pasimylėjimą prašo, kad berniukas jai paskaitytų? Kodėl ji sutinka su visais nusikaltimais, kurių pati nepadarė? Kas slypi akyse ir skaitymo procese? Žmogaus troškimuose? Sakau, tai jaudinantis pasakojimas, pastatytas pagal knygą, tuo pačiu pavadinimu. Knyga 2004 metai išversta ir į lietuvių kalbą.
Autoriai: S. Lazarevas ir A. Žarskus