Gyventi verta, nes turime galimybę palaiminti kitus žmones
Biblijos Patarlių knygoje yra toks sakinys, kurį man norėtųsi pavadinti „Išmintingu pamokymu rytais važiuojantiems traukiniais ir autobusais”. Tas sakinys skamba taip:
„Palaimintas tas, kuris žvelgia maloningai”. (Patarlių 22,9)
Kai kurie žmonės skundžiasi, kad jų bendrakeleivių veidai pavargę ir nedraugiški. Vis dėlto jie, ko gero, pamiršta, jog ir patys atrodo prislėgti ir nelinkę bendrauti.
Malonus elgesys ir gerumas keičia mūsų širdį ir mus supantį pasaulį. Biblijoje rašoma apie stebuklingą „laiminimo” procesą, kai į ką nors žiūrime maloniai ir geranoriškai. Pamėginkite rytoj visą dieną laiminti visus žmones, kurie į jus pažvelgs. Taip pat ir tuos pavargusius, nemalonius, paniurusius ir apsnūdėlius. Tai tikrai bus naudinga mūsų nemaloniems bendrakeleiviams ir jie gali nuostabiai pasikeisti.
Palaimintas tas, kuris žvelgia maloningai.
Gyventi verta, nes gyvenimas pilnas nuostabių šalutinių poveikių
„Dėl vaistų vartojimo ir galimo šalutinio poveikio pasitarkite su gydytoju ar vaistininku” Šį sakinį, be abejo, šimtus kartų girdėjote vaistų reklamoje. Vis dėlto daugiausia šalutinių poveikių patiriame ne gerdami tabletes, o tikrame gyvenime. Gydytojas ar vaistininkas, lygiai kaip ir psichologas, juristas ar policininkas, gali patvirtinti: kad ir ką darytumėte, tai turi ir gerų, ir blogų pasekmių – mums ar kitiems, tiesiogiai ar netiesiogiai, dabar ar vėliau. Nyderlandų rašytojas Martenas Hartas apibendrina keistą šalutinių poveikių dinamiką: „Tiesą sakant, tai tik šalutiniai poveikiai vėliau lieka svarbūs, visa kita nesvarbu”.
Būtent apie tai kalbama nuostabioje romantinėje komedijoje „Jums žinutė” su Mege Rajan ir Tomu Henksu. Henksas vaidina apsukrų verslininką, kuris daug investuoja į knygų prekybą.
Jis įsimyli jauną savininkę mažo, čia pat už kampo esančio knygyno, kuris nepajėgia atlaikyti didelių knygynų konkurencijos. Sėkmė vienam virsta nesėkme kitam. Remdamasis blaivia verslininko logika, didelių knygynų savininkas pateikia argumentą: „Tai nebuvo sumanyta asmeniškai”. O ką jam į tai atsako mergina? „Aš tai laikau asmeniniu dalyku! Juk tai mano gyvenimas. Ar gali būti kas asmeniškesnio!”
Mergina teisi. Šalutinis poveikis dažnai būna asmeninio pobūdžio ir todėl labai svarbus. Viską, kas mus paliečia, mes laikome asmeniškais dalykais ir patys juos sprendžiame. Nepaisant iš pradžių labai neigiamo šalutinio poveikio, filme jaunoji knygyno savininkė asmeniškai nesipriešina pažinčiai su verslininku, nors darbo reikalai krypsta ne jos naudai. Pabaigoje abu patiria dar vieną, be galo malonų šalutinį poveikį – didelę meilę.
Gyventi verta, nes galva ir rankos sudaro visumą
Yra daugybė žmonių, kurie nors ir turi darbo vietą, bet neturi tikro darbo. Jie visą laiką kažkuo užsiėmę, kalbasi su kitais, sėdi pasitarimuose, skambina telefonu, organizuoja, tvarko, skirsto darbus kitiems. Dienos pabaigoje jie lieka tuščiomis rankomis ir tik atsidusę ištaria: „Tiesą sakant, šiandien nieko nenuveikiau”.
Šventasis Benediktas „Vienuolių bendro gyvenimo taisyklėse” nurodė, jog kiekvienas brolis vienuolis, pradedant vienuolyno viršininku ir baigiant eiliniu novicijumi, privalo kasdien savo rankomis atlikti kokį nors darbą, geriausia – iš tikrųjų konkretų, pavyzdžiui, padirbėti sode, padėti virtuvėje, remontuoti namą, slaugyti ligonius, skalbti ar valyti patalpas. Tai ypač rekomenduotina tiems, kurie dirba protinį darbą, antraip jie gali nusilpti fiziškai ir imti liūdėti.
Lygiai taip pat išmintingasis Benediktas įsakė kiekvienam broliui vienuoliui (taip pat ir sau) kasdien padirbėti ir protiškai. Tiems, kurie po fizinio darbo mėgsta ištiesti kojas, vienuolis rekomenduoja „skaityti pamokomas knygas”. Visiems, kurie dirbdami nusikamuoja fiziškai ir dvasiškai, šventasis Benediktas nepataria taip daryti. Tuomet po labai įtemptos darbo dienos žmogus pasijunta visai išsekęs ir viskas pradeda atrodyti beprasmiška.
Galva ir rankos glaudžiai susijusios tarpusavyje. Todėl pakanka jėgų ir mąstyti, ir dėkoti.
Ištraukos iš knygos: Werner Tiki Küstenmacher, Marion Kustenmacher 100 priežasčių, dėl ko verta gyventi