Martavimas yra senosios indoeuropiškos išminties liekana. Jis susišaukia su kitos, taip pat gilios etinės kultūros tradicija – tai vedų kultūros terminas brahmačarija, nusakantis vieną iš žmogaus gyvenimo tarpsnių, kurio pagrindinis tikslas yra bręstant sukilusios jausmų – geismų ugnies apvaldymas ir sukultūrinimas gana griežtomis priemonėmis.
Virsmui atlikti būtinas ryžtas. Ateitis baugina, praeitis traukia ir vilioja. Tačiau kelio atgal nėra – senoji forma, senasis gyvenimas turi būti atmesti. Kad šitai būtų negrįžtama, reikia sudeginti paskui save tiltus, sunaikinti senąją formą, kad nebūtų kur sugrįžti.
Juk esa turi savo kelius: Dabar nerašysiu, kai susitiksim, pakalbėsim burna burnon (šv. Jonas Evangelistas), t. y. persakysiu, perliesiu esmę į tave. Tad drįskime pabandyti ir mes.
Senose kalbose nėra tikslumo, bet yra gelmė, kuriai suvokti reikia vaizdinio mąstymo, kurio ir pritrūksta šiuolaikiniam racionalumui. Panašiai yra ir poezijoje. Poetiniu žodžiu, kurio daugiareikšmiškumas nepaklūsta vienaprasmei kairiojo pusrutulio logikai ir suteikia poezijai gelmę, perduodama keletas reikšmių.
Loginio mąstymo dėka žmogus pasijuto atskirtas nuo aplinkos, nuo Dievo ir pradėjo mokytis pažinti kas gera ir kas bloga (šis pažinimas, kaip rodo žmonijos istorija, tebesitęsia iki šiolei) bei tapo mirtingas. Suskaldęs pasaulį į atskirus reiškinius, žmogus pasijuto atskiras ir tuo pačiu mirtingas. Kaip nemirtinga yra visuma, taip ir žmogus, jausdamasis vieningas su visuma, buvo nemirtingas. Vadinamasis nuopuolis yra pasaulio suskaldymas žmogaus sąmonėje į atskiras dalis, reiškinius, lygius.
Suprantama, kad vienu atveju kažko trūkumas yra blogai, o kitu atveju – gerai; ir priešingai – kažko atsiradimas yra blogai, o kitu atveju – gerai. Tai kas tada yra blogis: ar tai, kas didėja, ar tai, kas mažėja?
Žmonijos sąmonės vystymasis suka naują spiralės vingį ir tarsi sugrįžta į pirmykštį vienijantį, bet gerokai pilnesnį ir tam tikra prasme aiškesnį būties suvokimą. Gimsta nauja integralinė sąmonė, o gėrio ir blogio pažinimas per klaidas ir kančias tęsiasi toliau.
Kalbančiajam prigimtąja kalba lengviau atsiveria gyvenimo ir būties slėpiniai.
Senovės lietuviai nekūrė sausų, gyvenimo patirtimi neparemtų teorijų ir abstrakcijų, kaip darome mes, bet gyveno gamtos ritmu ir, atlikdami gyvenimo priedermes, paklusdavo prasmingajai Dieviškos Kūrybos tvarkomai pasaulio rėdai.
Priešindamasis virsmui (įstrigdamas jame ar tapdamas atkritėliu – atžindu), jis virsta įsikūnijusios virsmo grasos auka ir, stabdydamas prasmingąjį būties vyksmą, kenkia sau ir ardo visuomenės darną.
Svarbiausias veiksnys, nuo kurio priklauso aukštesnės, sąmoningesnės gyvybės atsiradimas, yra dora.
Galima daryti išvadą: doros reikia laikytis ne todėl, kad kažkas prisakė, nurodė, o savo labui.
virsmas – tai mirtis ir prisikėlimas.
Pravėrę žodžio duris matome, kad atsisveikinti ir atleisti reiškia tapti laisvu nuo praeities ir tuo pačiu tuščiu, kad galėtum priimti tai, ką atneša virsmas ir apskritai gyvenimas.
Tačiau kiekvienas praradimas kartu yra ir atradimas, kiekvienas atsisveikinimas yra kartu ir pasisveikinimas, o kiekvienoje mirtyje slypi gimimas, naujo atsiradimas.
Pamokslininkas iš Berlyno D. Jenišas (1799 m.) K. G. Milkaus žodyno pratarmėje rašė, kad lietuvių moterys ir merginos nuo seno itin giriamos už skaistybę, ir joms daro garbę, kad jų kalboje nėra žodžio, reiškiančio neištikimybę.
Kad žmogus galėtų sėkmingai pradėti gyventi naują gyvenimą, reikia apmirti senajam, jau iš gyventam gyvenimo tarpsniui.
Ypatinga moters vieta, t. y. baltų kultūros matristiškumas atsispindi ir kalboje. Dabar mes jau vartojame sąvokas vyras, moteris, o anksčiau (kai kur ir dabar) būdavo sakoma žmogus ir žmona. Lietuvių kalbos žodžiai skirtingoms lytims nusakyti yra kilę iš to paties kamieno. Daugiskaitos forma žmonės padaryta ne iš žodžio žmogus, bet iš žmona. Dar daugiau – yra du žodžiai, apibūdinantys žmogaus veiklą, tai – žmogiškumas (nuo žmogus) ir žmoniškumas (nuo žmona). Pirmuoju nusakomos visos žmogaus apraiškos, o antruoju – tik tos, kurios iš tikrųjų vertos žmogaus vardo. Tad nuoseklu, kad Vydūnas moteris laikė geresniąja žmonijos dalimi.
Rojinio gyvenimo atspindžius lietuvių dainose pastebėjo A. G. Krause, kuris knygoje „Lietuva ir jos gyventojai” (1834 m.) rašė: Jose yra ypatingas jausmo švelnumas, labai gili šeimos ir tėvynės meilė bei nepagražintas papročių skaistumas. Nėra jose nieko neprideramo, nežaboto jausmo ar nešvankumo ir net nepadorios užuominos. Kaip tyriausi rasos lašai, kuriuose atsispindi dangus ir žemė, spindi jos Dievo sode. Jų klausantis kyla nenumaldomas noras, kad tokia nepaprasta pagarba žmonių tarpusavio santykiams ir toks meilės tyrumas, koks jis yra šios tautos dainose, rastų dirvą ir apsišvietusiose tautose.
Ar yra prasmė vadinti mergele (berneliu) moterystėje gyvenančius, kaip tai daroma senosiose dainose? Pilnutinė mergystė, pasak teologų, turi dvi dalis: formaliąją – kūno pilnatvę (neliestybę) ir esminę – laisvą pasiryžimą i š laikyti dvasios skaistumą. Taip pat žinome, kad prievarta išniekintos mergelės nelaikomos praradusiomis mergystę (67; 559). Taigi mergystė nėra vien kūno savybė. Jos esmę sudaro vidinė nuostata, žmogaus dvasios būsena.
Mitinio pasaulėvaizdžio žmonėms buvo akivaizdu: naũja negims tol, kol nežus sẽna, arba tam, kad padarytum kažką nauja, senąją formą tenka sunaikinti. Tai visuotinė tiek gyvosios, tiek ir negyvosios būties taisyklė: naujos formos atsiranda tik iš suirusių senųjų. Esame taip prie to pripratę ar jau tokie nejautrūs, kad nebemokame to pastebėti. Nenuostabu, kad senos formos irimas mūsų laikų žmogui tereiškia vien pražūtį, o mūsų protėviams tai buvo kartu ir naujo gimimas. Tai dar kartą patvirtina, kad kalba nėra sutartinių garsų rinkinys, o neatsiejama nuo pasaulėvokos, tradicijų ir apeigų.
Virsmas vyksta lengvai, kai žmogaus niekas neberiša prie buvusiojo gyvenimo būdo, t. y. su visais atsiteisiama, visiems dovanojama, sutvarkomi vienaip ar kitaip žmogų saistę reikalai, baigiami visi pradėti darbai.
Todėl vienu atveju varpo skambesys buvo draudžiamas, o kitu – pageidautinas. Pvz., žuvų neršto metu varpais skambinti būdavo draudžiama, o kopiant medų varpo skambesiu bites ramindavo. Tokį prieštaringą varpo garso poveikį patiria poetinė nuojauta: Varpai! Stebuklas!.. Mirusius palydi, gyvuosius šaukia gyventi (J. Grušas, LKŽ).
Tik prarandant sena gimsta nauja kokybė arba, kitaip sakant, praradimas yra naujo būties tarpsnio pradžia.
Ruošimasis mirčiai yra ne tik minties nukreipimas į ateitį ir naujos sąmonės kūrimas, bet ir mokymasis gyventi. Iš tiesų, mokytis mirti – tolygu mokytis gyventi, nes pusę žmogaus gyvenimo sudaro netektys, praradimai, atsisveikinimai ar pralaimėjimai. Tai vis didesnės ar mažesnės mirtys. Kitą gyvenimo pusę sudaro atradimai, pasisveikinimai ar laimėjimai. Net ir kvėpuodami mes nuolat iškvėpdami mirštame, o įkvėpdami – gimstame. Tai, ką vadiname mirtimi, yra tik didžiausias praradimas, bet todėl jis yra ir didžiausias laimėjimas. Tas, kuris moka prarasti, netekti ir pralaimėti, moka ne tik mirti, bet ir gyventi. Tik per praradimus ir netektis, kurie visada veda į naujus atradimus ir laimėjimus, turtėja ir auga žmogaus dvasia. Taip žvelgiant, žmogaus gyvenimas yra tarsi kelionė tiltu tarp mirties arba praradimo ir gimimo arba atradimo krantų. Mirdamas gyvenimui fiziniame kūne žmogus gimsta į nefizinę būtį, gyvenimui dvasiniame kūne arba, kaip rašė apaštalas Paulius, sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis (1 Kor 15, 42).
Tik prarandant tai, ką turime, atrandama tai, kas nebeišnyksta.
Ištraukos iš „Virsmų knyga“ Patackas A., Žarskus A.