Knygos „Senasis aisčių giminės metraštis” įžanga
Pasaulis peržengė XXI amžiaus slenkstį. Baltų tautos gali skaičiuoti keturis tūkstančius savo istorijos metų…
Mes, lietuviai, drauge su latviais, esame vieninteliai nenutautėję palikuonys „seniausios pasaulio tautos” – šitaip mus apibūdino dar Kristaus laikais gyvenęs romėnas Pompėjus Trogas (Pompeius Trogus). Latviams gali būti įdomu, kad Trogas jų tūkstantmečiais saugotą Valdajaus sritį įsivaizdavo kaip aukščiausią žemės vietą. Anot Trogo, iš ten išteka daugybė sraunių upių, kurios leidžiasi per visą rytų Europą ir įteka į Juodąją jūrą.
Trogas, atrodo, prastai išmanė geografiją, bet jis neklydo kaip istorikas. Baltų valda to paties pavadinimo Valdajaus srityje mūsų protėviams atvėrė vandens kelius upėmis į Juodąją jūrą ir jos pakraščius – Kaukazą, Mažąją Aziją ir Balkanus. Baltai buvo viena judriausių pasaulio tautų, todėl jų tolimiausios praeities aprašymai išliko net keliose Europos kronikose. Vytauto laikų bajorija dar žinojo, kokia garsi buvo baltų praeitis.
Dabartiniais laikais visuomenė skyla i tuos, kurie tradiciškai mano, kad Lietuva gimė su Mindaugo krikštu, ir į maištininkus, kurie mūsų valstybės ištakų ieško keliais tūkstantmečiais senesnėje praeityje. Ir vieni, ir kiti gali būti teisūs. Tolimoji mūsų praeitis – du tūkstančiai metų prieš Kristų yra bendras visų baltų turtas. Tais laikais galinga ir didelė tauta gyveno nuo Vyslos iki Uralo ir nuo pietų Suomijos iki Pripetės ir Desnos santakos. Audringos praeities metais tame didžiuliame žemės plote sunkiausia krašto gynybos našta teko rytinių ir vakarinių sienų gyventojams galindams – ar jie buvo rytų, ar vakarų „galo”. Vieni jų buvo rytų baltai, kiti prūsai, tačiau visų bendras lopšys, tautos „įsčios” ir „šaltinis”, kaip jį vadina Bizantijos VI amžiaus ir Ispanijos XIII amžiaus kronikos, buvo Pabaltijo ruožas nuo Aismarių iki Rygos įlankos.
Rytų ir vakarų „galo” tautoms, neatlaikiusioms slavų ir germanų ekspansijos, teliko tautos „įsčių” dalis „šventoji tėviškė” – „lieltėva” — dabartinė Lietuvos valstybė ir „lielatėvija” — Latvija.
Baltų tautos daug kartų žygiavo į tolimus kraštus. Baltų žygius, aprašytus senovės Graikijos, Romos, Bizantijos ir Ispanijos autorių veikaluose, anksčiau ar vėliau tirs mūsu istorikai ir kalbininkai.
Mūsų garbingą praeitį patys to nesuvokdami nubraukė kitataučiai kalbotyros specialistai. Vokietis Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Nesselmann, 1811-1881) uoliai tyrė prūsų kalbą ir 1845 metais išleistoje knygoje „Senovės prūsų kalba” pasiūlė vadinti latvius, lietuvius ir prūsus bendru baltų vardu pagal Baltijos jūros pavadinimą. Terminas prigijo, bet buvome atkirsti nuo gausių dokumentų, aprašiusių mūsų istoriją, kurioje neminimos baltais „pakrikštytos” tautos. Padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad mūsų protėvių žemėse apsigyvenę germanai ir slavai pasisavino senuosius baltų vardus: rytų vokiečiai — prūsų, o rytų slavai – gudų. Pasaulis greitai užmiršo, kad prieš svetimšalių atsikraustymą tose žemėse gyveno tikrieji prūsai, gudai, galindai, sūduviai, sembai ir neurai, kuriuos, kaip yra raštu paaiškinta, daugelis autorių dargi klaidingai vadino skitais. Šių tautų vardų painiojimą įmanoma išsiaiškinti, remiantis geografinėmis nuorodomis, kur tautos gyveno, ir archeologinėmis iškasenomis, rodančiomis, kokiai kultūrai priklausė tuo metu gyvenę žmonės. Apie tai knygoje kalbėsime plačiau.
Vokiečių kalbininkas Augustas Šleicheris (Schleicher 1821- 1868) jr jo pirmtakas Francas Bopas (Franz Bopp, 1791-1867), sukūrę pangermanizmo teoriją, išgalvoję mitinę arijų tauta. įstūmė mus į niekada neegzistavusios indoeuropiečiu prokalbės akligatvį. Vadinamoji prokalbė tapo bendru katilu, į kurį šie kalbininkai sumetė įvairiausias Europos kalbas ir jas tiek sumaišė, kad dabar beveik neįmanoma atpažinti, kas kuriai tautai priklauso, kokie buvo kalbų istoriniai santykiai.
Norint išskirti baltų kalbų klodą žemėse, kuriose jie kadaise gyveno, reikia pradėti kalbotyros darbą nuo pamatų. Kalbotyroje galima taikyti kompiuterinių skaičiavimų metodus (beje, papildyti baltų kalbotyros arsenalą tokiais metodais siūliau daugiau kaip prieš dešimt metų), nes bandant atkurti tolimąją baltų praeitį. reikia išskirti baltų kalbas iš bendros mišrainės. Dalis šios knygos klausimų aiškinami naudojant naujus kalbotyros metodus.
Į šį ilgą ir sunkų kelią mane išvedė aptikti istoriniai ir kalbos faktai, rodantys, kad paskutinis didysis baltų žygis įvyko Didžiojo tautų kraustymosi metu, kai jie pasiekė Ispaniją su vadinamuoju vizigotų antplūdžiu. Tuo klausimu kilusias mintis, dar gana padrikas, dėstau knygoje, išleistoje 1985 m. Čikagoje. Knyga vadinasi „Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje”, ją išleido Devenių Kultūrinis Fondas.
Nuo to laiko tęsiau pradėtus tyrimus. Šiandien galiu drąsiai teigti, kad apeinant baltų kalbas ispanų kalbos susiformavimo paaiškinti negalima. Baltų tarties ypatybės, iškreipusios lotynų kalbą Ispanijoje, labai ryškios. Peršasi ir kita įdomi išvada: baltų kalbos paplito Ispanijoje V šimtmetyje ir tam metui turbūt gali- ma skirti ankstyviausius mums žinomus prūsų, lietuviu ir latvių kalbų rašto pavyzdžius. Ispanijoje išlikusi kronika su seniausios baltų istorijos aprašymu tai patvirtina.
Rašydama knygą rėmiausi gerai argumentuota Simono Daukanto teorija, kad ankstyvoji baltų valstybinė santvarka buvo teokratinė ir jungė prūsų, lietuvių bei latvių tautas.
Ieškant atsakymų, kodėl sanskritas ir baltų kalbos turi tiek daug panašumų, narpliojant kitas mūsų garbingos praeities mįsles, svarbiausia užčiuopti siūlo galą — ir kamuolys ima vyniotis.
Autorė tikisi, kad knyga „Senasis aisčių giminės metraštis” sudomins skaitytojus, bent kiek praplės senosios baltų kultūros pažinimo ribas.
Jūratė Statkutė de Rosales