Norint teisingai įvertinti Žemaitijos istoriją, būtina turėti omenyje Škotijos Glazgo universiteto profesoriaus A. Browning formuluotę: „Istorijos klaidas paprastai lemia ne nelaimingi įvykiai ar nežinojimas, o religiniai arba politiniai tendencingumai“ (Glasgow Herald, 1927, sausis).
Tik šia priežastimi galima paaiškinti, kodėl iš istorijos išnyko sena tauta, kurios vienintelė kaltė buvo kova su įsibrovėliais dėl teisės išsaugoti ir amžiams palikti savo tradicijas bei religiją, kurią Vakarų civilizacija paskelbė esant pagoniška pačia blogiausia prasme.
500 metų istorikai nusikaltėliai klausė politinio ir moralinio spaudimo – klastojo, klaidingai nušvietė ir galutinai sunaikino užfiksuotą Žemaitijos istoriją. Jiems šiuo atžvilgiu sekėsi. Žemaičiams nepavyko paneigti priešininkų melo, nes patys nepaliko jokio rašytinio savo istorijos šaltinių įamžinimo.
Tačiau likimas lėmė, kad pagaliau atėjo metas apie tai sužinoti. Ironiška, bet įrodymus sukaupė ir užfiksavo visų buvusių aisčių tautų priešų metraščiai bei kronikos. Tai savaime yra kaltinamasis aktas Žemaitijos priešams už jų deformuotą, iškraipytą unikalią Žemaitijos istoriją.
Rusų kronikos teigia, kad žemaičiai, atsikėlę prie Baltijos krantų, buvę Nojaus sūnaus Jafeto palikuonys. Manoma, kad tai jis sukūrė papročius ir tradicijas, kurias taip garbingai puoselėjo žemaičiai. Žemaičiai turi didžiausią teisę teigti, kad jie yra visų aisčių tautų branduolys. Valdančioji dinastija, įkurta paties Jafeto, nepertraukiamai gyvuoja Žemaitijoje kaip Saulės namai; manoma, kad ji yra visų seniausia dinastija pasaulyje.
Žemaičiai ir kitos aisčių gentys, tūkstančius metų taikiai išgyvenusios prie Baltijos krantų, buvo priverstos ginti savo žemes nuo agresyvių svetimšalių įsiveržėlių. Konfliktams stiprėjant, bebaimiai žemaičiai išsiugdė nepaprastus karybos sugebėjimus. Žymiausias karybos laimėjimas buvo jų išvesti specialios veislės žirgai, kurie instinktyviai padeda kovoti savo raiteliui.
Iki 1200 metų žemaičiai taip įvaldė karo meną, kad jokia pasaulio tauta negalėjo rimtai su jais varžytis. Dėl to kaimyninės slavų tautos kreipėsi į Vakarų Europą krikščionybės vardan padėti jiems kovoti su grėsmingaisiais pagonimis. Romos popiežius sutiko pagelbėti slavams, atsidūrusiems keblioje padėtyje, ir sudarė kryžiuočių savanorių armiją iš Vakarų Europos riterių. Jie turėjo padėti numalšinti arba nukariauti šias pagoniškas aisčių tautas.
Netrukus ir mongolai iš Azijos, žinomi kaip Čingischano Aukso orda, įsiveržė į Europą taip nežabotai šėldami, jog pernelyg išgąsdintos Rytų ir Vidurio Europos tautos nepajėgė kaip reikiant jiems pasipriešinti. Čingischanas užsimojo užimti visą Europą iki pat Atlanto vandenyno, ir atrodė, kad Europa tikrai bus nukariauta, kol jo armijos dešinysis sparnas, pasukęs į šiaurę, nesusidūrė su Lietuva ir Žemaitija. Čia mongolai netikėtai patyrė didelių nuostolių, kai jiems kirto smūgį Žemaitijos raiteliai. Mongolai apstulbo susidūrę su žemaičių bebaimiškumu, su jų meistrišku jojimu ir drąsiais veiksmais mūšyje. Nustebintus ir pernelyg savimi pasitikinčius mongolus dezorganizavo ir baugino baisus žemaičius užvaldantis žiaurumas kovojant durtynėse vyras prieš vyrą. Ir pirmą kartą nuo jų didžiojo įsiveržimo į Europą mongolai neteko noro susiremti su labai agresyviu ir grėsmingu priešu.
Čingischano vyresnysis sūnus Jochis žuvo dvikovoje su žymiausiu Žemaitijos kariu karaliumi Ringaudu. Kaip šios istorinės dvikovos Rusijos stepėse nugalėtojas Ringaudas įsigijo garsųjį Aukso kardą, kurį Jochiui buvo įteikęs pats Čingischanas kaip jo valdžios mongolų armijoms ženklą ir įpėdinystės teisių įrodymą. Karališkieji Saulės namai išlaikė šią tradiciją ir perdavinėjo Aukso kardą Ringaudo, palikuonims iki 1894 metų. Tais metais kardas nežinomomis aplinkybėmis dingo.
Per kritišką 200 metų laikotarpį nė vienai tautai nepavyko tiek kartų susiremti ir kautynėse įveikti mongolų kaip žemaičiams. Nė viena tauta negali pasigirti nukovusi mūšiuose tiek mongolų chanų kaip Žemaitija. Nė viena tauta nėra atėmusi iš mongolų daugiau turtų ir karo grobio kaip Žemaitija. Kaip tik šių turtų taip plėšikiškai geidė teutonų riteriai, arba kryžiuočiai. Tuo metu, kai žemaičiai faktiškai gelbėjo Vakarų Europą plačiuose ir tolimuose plotuose grumdamiesi su Azijos mongolais, teutonų riteriai atkakliai puldinėjo nerimtai ginamą žemaičių tėvynę, dėdamiesi platiną krikščionybę. O iš tikrųjų jie troško užvaldyti karo grobį, kurį žemaičiai buvo atėmę iš mongolų.
Kryžiuočiai apie žemaičių tautą kūrė daugybę melagingų mitų. Juose žemaičiai vaizduojami žiauriais barbarais pagonimis, netikinčiaisiais ir blogiausios rūšies saracėnais.
Dėl šios priežasties istorikai artilerijos išradimą klaidingai priskiria saracėnams arba mongolams, nedarydami skirtumo tarp žemaičių, kuriuos kryžiuočiai vadino saracėnais, arba netikinčiaisiais, ir tikrųjų saracėnų, arba netikinčiųjų iš Azijos. Vakarų Europa buvo visiškai suklaidinta. Ji tikėjo šiuo mitu nuo 1200 iki 1415 metų, kada 60 Žemaitijos kunigaikščių nuvyko į Šveicarijos miestą Konstancą dalyvauti Šventosios Romos imperijos XVI visuotiniame suvažiavime.
Vakarų Europos gyventojai keliaudavo daug mylių, kad galėtų pažvelgti į šiuos žiaurius karius, vykstančius Šveicarijon. Juos apstulbino ir visiškai pribloškė dailūs ir kultūringi žemaičiai, nes jie neatitiko jų susidaryto iš piktų pasakojimų, skleistų per 200 metų, vaizdo. Nėra. abejonės, kad sutrikę Vakarų Europos gyventojai pripažino, jog juos buvo suklaidinusi kryžiuočių propaganda, nes tie patys Žemaitijos kunigaikščiai visą 1415 – 1416 metų žiemą buvo priimami kaip garbingi svečiai įžymių Vakarų Europos kilmingųjų namuose.
Žalgirio mūšyje milžiniškas žemaičių žygdarbis buvo pats reikšmingiausias faktorius, prisidėjęs prie visiško teutonų riterių sutriuškinimo. Jų įnašą į šią pergalę gerai įvertino ir Vakarų Europa, palankiai atsiliepdama apie žemaičių karius XVI visuotiniame susirinkime Šveicarijoje. Turtinga Medičių šeima buvo taip sužavėta, kad kambario sienas savo pilyje Florencijoje, Italijoje, išpuošė Žemaitijos kunigaikščius vaizduojančiomis freskomis, įamžindama šį įvykį palikuonims.
Praslinkus kokiems 200 metų po šio įvykio, 1605 m. Žemaitijos kariai kovėsi Latvijoje prie Salaspilio (Kirchholmo). Tai buvo paskutinis jų didelis mūšis. Šiame susirėmime, kuris truko tik keletą valandų, jie sunaikino visą įsiveržusią Švedijos kariuomenę, kuri norėjo nukariauti Europą ir buvo laikoma galingiausia ir geriausiai ginkluota armija tuo metu pasaulyje.
Aplinkybės, susidariusios prieš šį mūšį, tikriausiai neturi analogo tautų istorijoje. Iš pradžių jungtinei Lenkijos ir Lietuvos armijai, vadovaujamai garsaus lietuvio generolo Katkaus, buvo skirta užduotis sulaikyti besiveržiančią stiprią Švedijos kariuomenę. Besiginančiam generolui Katkui nepavyko suvaldyti savo armijos, nes ji buvo nedrausminga ir nenorėjo kautis su grėsmingaisiais švedais. Reikšdami nepasitenkinimą, kad jiems nesumokėtas atlyginimas, lenkai masiškai dezertyravo ir grįžo į Lenkiją. Dėl tos pačios priežasties pasielgė taip pat ir didžioji dalis lietuvių.
Tuo lemtingu metu keletas jaunų Žemaitijos kunigaikščių, užjausdami į sunkią padėtį pakliuvusį generolą Katkų, griežtai pasmerkę Lenkijos ir Lietuvos dezertyrus, aplėkė Žemaitijos kaimus ir surinko nedidelę kariuomenę. Juos skatino troškimas parodyti savo narsumą ir apginti gimtąjį kraštą. Žinodami, kad jų kur kas mažiau, nusprendę pasižymėti, jie nepabūgo iškviesti kovon galingųjų švedų įsiveržėlių, kurie daugeliui kėlė didelę baimę.
Narsūs, labai prityrę Žemaitijos kavalerijos ir artilerijos junginiai drąsiai metė iššūkį švedams. Žemaičiai panaudojo visą savo senovinę taktiką bei improvizacijas ir sėkmingai įviliojo įsiveržusią kariuomenę į spąstus, dėl to jiems pavyko per kelias valandas ją sunaikinti. Istorija užfiksavo, kad daug valdovų, tarp jų popiežius, Anglijos karalius ir Turkijos sultonas, pasveikino generolą Katkų su šia netikėta pergale.
Po mūšio prie Salaspilio žemaičiai nesugebėjo išsklaidyti išorinių arba priešiškų šaltinių sukeltų politinių intrigų, ir Žemaitijos istorija pradėjo blėsti. Jų skriaudėjai dažniausiai buvo lietuviai arba lenkai, galingos jėzuitų religinės grupuotės agentai, kurie tuo metu dominavo ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.
Jėzuitų įsiviešpatavimui šiose šalyse kelią atvėrė Lietuvos karaliaus Gedimino palikuonių intrigos. Gedimino palikuonys taip dažnai vedybiniais ryšiais maišėsi su kaimyninių slavų karališkųjų šeimų nariais, kad iki 1600 metų šioje dinastijoje mažai beliko lietuviško kraujo. Gedimino palikuonys buvo ištikimi krikščionys. Jie priklausė Romos katalikų arba rusų ortodoksų Bažnyčioms. Jie nekentė pagonių žemaičių daug smarkiau negu teutonų riteriai. Siekdami iškelti save, jie mėgino primesti savo valią ir valdžią Žemaitijai, apie nenuolankiuosius žemaičius kalbėjo ir rašė labai paniekinamais žodžiais.
Veikimo būdas, kurio ėmėsi Lietuvos valdovai, naikindami visa, kas žemaitiška, galiausiai nusmukdė visas aisčių tautas, taip pat ir lietuvių tautą. To padarinys buvo žalinga sąjunga su Lenkija, o vėliau – vergystė Rusijai.
Kaip Rusijos belaisviai, žemaičiai buvo traktuojami visiškai priešingai, negu rusai ankstesniais laikais, tai yra tada, kai žemaičiai vadavo juos iš mongolų jungo. Žemaičiai rusams leido turėti savivaldą, gerbė jų teisę turėti savo kalbą ir laikytis papročių. Nugalėtojai žemaičiai paisė principo: „Nekeisk nieko seno ir neįvesk nieko naujo“. Tapę patys pavergtaisiais, žemaičiai kentė nepakeliamas skriaudas, kurias primetė Rusijos valdovai, įsakę keisti žemaičių papročius, tikėjimą ir kalbą. Rusijos nelaisvėje Žemaitijoje siaubingai išseko darbo jėga. Daug Rusijos tironijos kamuojamų žemaičių išvengė priespaudos visą nelaisvės metą kartkartėmis slapta emigruodami į Olandiją, Prancūziją ir Ameriką. Daug gyventojų Žemaitija neteko ir dėl įkalinimo arba „nepageidautinų“ asmenų priverstinio trėmimo į Sibirą bei kitas tolimas Rusijos sritis. Maras, karo padarinys, taip pat pasiėmė savo dalį…
Retkarčiais Žemaitijai sužibdavo vilties kibirkštėlė tapti laisva tauta, ypač tuo metu, kai Napoleonas rengėsi nukariauti Rusiją. Napoleonui įsiveržus į Rusiją, Žemaitija pasiūlė jam savo karo būrius, tačiau jis nepakankamai įvertino jų galimą efektyvumą ir pasiuntė vykdyti šalutines užduotis pakeliui į Maskvą. Traukiantis iš Maskvos, dėl Žemaitijos kavalerijos junginių ariergardo puikios kovos Napoleonui pavyko išvengti didesnių nuostolių, o gal net išgelbėti savo gyvybę. Pavyzdiniai kavalerijos veiksmai prieš persekiojančius rusus užsitarnavo prancūzų generolų pagarbą ir dėkingumą.
Pirmajame pasauliniame kare Žemaitijai vėl blykstelėjo vilties kibirkštėlė, tačiau įžvalgūs Lietuvos politikai namie ir Amerikoje tvirtino, kad Žemaitija visuomet buvo geografinis tikrosios Lietuvos padalinys. Jie įtikino Santarvės valstybes priimti jų Baltijos tautos koncepciją.
Nors Lietuvos Respublika gyvavo laikinai ir žlugo Antrojo pasaulinio karo pradžioje, Žemaitija tuo metu neturėjo jokių laisvės vilčių. Po karo žemaičių tautos dauguma ryžosi laukti, kol išsipildys jų lemtis, numatyta senos pagoniškos pranašystės: Žemaitija bus atkurta 2243 metais; tada prasidėsianti antroji jų istorija.
Šiuo metu žemaičiai išdidžiai siekia suvereniteto, į kurį savo pretenzijas jie niekada nebuvo atsisakę, kaip niekada per visą savo istoriją nepasidavė jokiam priešui.
Intrigomis ir atviromis machinacijomis teutonų riteriai kitados reiškė pretenzijų į Žemaitiją, bet jie niekada nenukariavo visos Žemaitijos ir nesugebėjo išlaikyti to, ką jie trumpą laiką buvo įsigiję, taigi jų pretenzijos nuėjo niekais. Valdančiosios Gedimino dinastijos lietuviai keletą kartų politiniais sumetimais buvo perdavę Žemaitiją teutonų riteriams, suteikdami tariamą teisėtumą jų pretenzijoms į Žemaitiją, nors Lietuva niekada jokių teisių į Žemaitiją neturėjo. Tos pačios Gedimino dinastijos Lenkijos karaliai dėl panašių politinių priežasčių taip pat buvo suteikę teutonų riteriams teisę į Žemaitiją, bet jų pretenzijos buvo tokios nepagrįstos, kad susidariusi situacija visiems stebėtojams kėlė vien juoką.
Nepaisant visų mokslinių darbų klastočių, sugalvotų siekiant kenkti Žemaitijos suverenitetui, ir atkaklaus kaimynų krikščionių noro užvaldyti jos žemes, Žemaitija visą laiką ignoravo jų juokingas politines pretenzijas, išlaikė ir prireikus gynė savo suverenitetą net karinėmis priemonėmis.
Keršydami Žemaitijai dėl to, kad ji, priešingai savo kaimynų krikščionių norams, atkakliai nesutiko atsisakyti savo suvereniteto arba pagonybės, jėzuitai sugalvojo prieš ją naujo tipo karą. Jie įniko naikinti Žemaitiją dokumentuose, o ne kautynėse, ištrinti bent mažiausią Žemaitijos paminėjimą rašytinėje istorijoje ir literatūroje. Sis metodas pasirodė ypač efektyvus po 1566 metų, kai kardinolas Hozijus leido jėzuitams įsikurti Lenkijoje. Jėzuitų viešpatavimo Lietuvos-Lenkijos Respublikoje laikotarpiu, t. y. nuo 1620 iki 1750 metų, visoje Europoje tapo priimta Lietuvos istorijos klastotė, paranki Respublikai: atskirai Žemaitija niekur nebuvo minima. Kadangi Žemaitija neturėjo rašytinių šaltinių, nes raštą pagonybė laikė piktųjų dvasių įrankiu, ji negalėjo priešintis. Kita vertus, visai suprantama, kad, stokojant galimybių skleisti informaciją, Žemaitijai, nepaisant visų pastangų, būtų nepavykę laimėti propagandinio karo.
Tendencinguose, kontroliuojamuose krikščionių rašytojų ir politinių vadų, dokumentuose pavyko Žemaitijos karalystę paversti kunigaikštyste, o galų gale – nebūtimi. Todėl beveik visiškas jos išnykimas istorijoje buvo bemaž jau įvykęs faktas. Jėzuitų planai, ypač švietimo sistemoje, buvo tokie paprasti ir veiksmingi, kad vėliau Rusijos valdovai, tą pačią politiką taikė Žemaitijai, stengdamiesi stiprinti suskeldėjusią Rusijos istoriją.
Tarptautine teise paremti istorijos faktai liudija, kad nepaisant laiko trukmės Žemaitijos suverenitetas tebėra saugomas, net jeigu ji ir yra svetimų valstybių okupuota. Šios teisės specialistas dr. Burleigh Cushing Rodick knygoje „Determinizmas tarptautinėje teisėje“ teigia:,, Pagal tarptautinę teisę kartą įgyto suvereniteto negalima panaikinti. Įrodymo esmė yra gana aiški tiems, kas mėgintų tuo įsitikinti. Daugelis autorių stengėsi paaiškinti, kad suverenitetas faktiškai egzistuoja amžinai. Pasirodė, kad rašiusieji Versalio sutartį, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, laikėsi nuomonės, jog Lenkijos suverenitetas nebuvo panaikintas, įvykdžius galutinę 1795 metų aneksiją, o liko gyvuoti dvasine būsena“. Šis principas taip pat tinka ir Žemaitijai.
Po Antrojo pasaulinio karo. nagrinėjant Kocho bylą, suverenių teisių principo apsauga dar sustiprinta Lenkijos Aukščiausiojo teismo 1959 m. lapkričio 10 d. nutarimu, kuriuo Vokietijos įvykdyta Lenkijos aneksija skelbiama neteisėta. Suverenių teisių principas remiasi Ketvirtosios Hagos konvencijos 43-čiuoju straipsniu, kuris įpareigoja okupantą imtis visų jo galioje esančių priemonių viešajai tvarkai ir saugumui atstatyti ir garantuoti, jei ne visiškai apsaugoti, tai nors gerbti šalyje galiojančius įstatymus. Pagal šią konvenciją okupuotos valstybės teritorijoje šios valstybės suverenitetas, taip pat jos teisėtos sienos saugomos per visą okupaciją. Šis principas taip pat tinka ir Žemaitijai.
Charles G. Fenwick knygoje „Tarptautinė teisė“ rašo: „Atrodo, kad valstybė tiktai iš dalies gali netekti savo tarptautinės individualybės, tapusi kitos valstybės protektoratu, kaip, pavyzdžiui, Alžyras nuo 1830 iki 1881 metų, Tunisas, Madagaskaras 1885-1895 metais ir Marokas“.
Šį klausimą plačiai nagrinėja Pasaulinio teismo pirmasis amerikietis teisėjas John Basset Moore savo klasikiniame traktate apie tarptautinę teisę. Jis cituoja 1818 metų JAV valstybės sekretorių Džoną Kvinsį Adamsą: „Visų aukščiausias tarptautinės teisės principas yra šis: vienos tautos teisės ir pareigos kitos valstybės atžvilgiu nepriklauso nuo jos vyriausybės vidaus perversmų. Net nukariavimo atveju nugalėtojas, pajungęs tautą, perima visus jos įsipareigojimus ir pareigas kitoms valstybėms ir jų vykdymas tampa jo paties pareiga. Kad ir kaip dažni būtų nukrypimai nuo šio principo, jų jokiu būdu negalima pateisinti teisės normomis“.
Šį teigimą patvirtina ir pripažįsta galiojančiu visos pasaulio tautos. Taigi Žemaitijos gyventojų teisė į nepriklausomybę yra akivaizdi. Be to, yra nustatyta, kad valstybės suverenitetą gali įkūnyti vienas asmuo arba tie žmonės, kurie yra paveldėję šią teisę arba yra prisiekę suvereniai valdžiai, net jei jie ir neturi teritorinės valdžios. Skirtingai nuo Vakarų Europos, kur egzistuoja pirmagimystės principas, Žemaitijoje pagal senuosius savitus aisčių papročius sostą paveldi jauniausias karališkosios šeimos vyriškis. Tas paprotys tebegyvuoja iki šių dienų, net jei nuverstas nuo sosto valdovas yra praradęs karališkąją valdžią. Suvereniteto specialistas Hobsas teigia, jog tarptautinė teisė amžinai gerbia tam tikrus valdovo teisių aspektus. Jis rašo: „Suverenitetas – tai įgyvendintos keturios svarbiausios teisės: JUS IMPERII (aukščiausioji įstatyminė teisė), t. y. teisė vadovauti; JUS MAJESTATIS (didybės įstatyminė teisė), t. y. teisė būti gerbiamam, pripažįstamam ir ginamam; JUS HONORUM (šlovės įstatyminė teisė), t. y. teisė apdovanoti už nuopelnus ir dorybes.
Kai valdovas netenka teritorijos, kurioje jis taikė JUS IMPERII ir JUS GLADII (žudymų įstatyminė teisė), jis nepraranda suverenių teisių. Minėtųjų teisių veikimas būna sulaikytas ir telieka pretenzijos, iš kurių išplaukia pretendento titulas, bet tas teises valdovas išlaiko IN PECTORE (dvasioje) ir IN POTENTIA (politinėje įtakoje). Tačiau, kaip pripažįsta ir patvirtina visų tautų autoritetingi teisininkai, valdovas visada visa galia išlaiko JUS MAJESTATIS ir JUS HONORUM, nes jis visada laikomas FANS HONORUM (šventoje pagarboje), t. y. jis pagal tarptautinę teisę naudojasi teise būti gerbiamas, pripažįstamas ir saugomas, turi teisę suteikti diduomenės titulus bei apdovanojimus kilniesiems savo karalystės gyventojams, neįžeisdamas teisių tos valstybės, kurioje jis svečiuojasi arba kurios piliečiu jis gali tapti“.
Atsižvelgiant į visas komplikacijas ir kitus aspektus, susijusius su pavergtųjų ir ištremtųjų Žemaitijos žmonių laisve, iniciatyvos atgaivinti laisvą ir nepriklausomą Žemaitijos padėtį turi imtis ištremtasis valdovas kartu su vyresniaisiais, kurie daugiau ar mažiau veikia kaip senatas. Jų pareiga išlaikyti senąsias aisčių tradicijas, pagal kurias jie gyveno tūkstančius metų, ir perteikti ateinančioms kartoms.
Jų pagoniškoji pranašystė skelbia, jog antrasis Žemaitijos didingumo laikotarpis prasidėsiąs 2243 metais. Dauguma žemaičių tvirtai tuo įsitikinę. Daugelį tokių pranašysčių jie perduoda iš kartos į kartą ir filosofiškai laukia lemtingo išsigelbėjimo, net jei jis numatomas ir tolimoje ateityje.
Tik laikas parodys, ar jų įsitikinimai pasitvirtins.
EPITAFIJA
Ilgai trukę nežmoniški Žemaitijos niokojimai, 700 metų kentėtos kančios pasibaisėtinai atsiliepė nekaltų vaikų likimui Jų gyvenimas niekada negalėjo išsiskleisti taip laisvai ir turtingai, kaip daugelio tų laimingųjų, kuriuos palaimino mūsų Kūrėjas.
Istorikai dažnai aplaidžiai atlieka savo pareigas – rašydami sumenkina vaikystės sąsajas su tauta. Vaikystės klausimas pats svarbiausias tautos gyvenime. Tauta nužudoma, nuleidžiant kraują jos vaikams. Mes galime tik spėlioti, kokią epitafiją būtų galima parašyti Žemaitijai. Jai neturėtų būti rašoma jokia epitafija, neatsižvelgiant į daugelį, galbūt šimtus tūkstančių jos vaikų, kurių gyvenimą pirma laiko nutraukė pragaištingiausia žmogaus aistra ir instinktas – kruvinos žudynės. Būdami šios nuomonės, mes privalome skolintis labai gražią ir jausmingą citatą iš Katangos premjero Moizės Čiombio. 1962 metais Afrikoje apie savo šalies vaikus jis taip kalbėjo.,, Jūs taip pat buvote laimingi vaikai, jūs bėgiojote saulėje. Bet atėjo žmonės iš kito žemės krašto ir jūsų jau nebėra. Kiti, kalbėję apie Dievą, taiką, brolybę, jums įsakinėjo, o jūsų juokas ir akių spindesys tada paskendo dulkėse“.
Ištrauka iš knygos Ch. L. T. Pichel „Žemaitija“