Laris ir Džo Ana buvo visiškai paprasta pora, gyvenanti įprastame name niekuo neišsiskiriančioje gatvėje. Kaip ir kitos poros, jie stengėsi gražiai nugyventi savo dienas ir pasirūpinti vaikais.
Niekuo nesiskyrė ir jų kivirčai. Beveik visi pokalbiai buvo pilni priekaištų ir piktų žodžių apie tai, kas jų santuokoje yra blogo. Taip jie gyveno tol, kol atsitiko kažkas nepaprasta.
– Zinai, Džo Ana, mano stalčiai stebuklingi. Kiekvieną kartą juos atidaręs, randu švarių puskojinių ir apatinių baltinių, – kalbėjo Laris.—Noriu tau padėkoti, kad pildydavai juos visus tuos metus.
Džo Ana spoksojo į vyrą pro akinių viršų.
– Ko nori, Lari?
– Nieko. Aš tik noriu, kad žinotum, kaip vertinu tuos stebuklingus stalčius.
Jau ne pirmas kartas, kai Laris padaro kažką neįprasta, taigi Džo Ana pamiršo tai jau po keletos dienų.
– Džo Ana, registravimo knygoje šį mėnesį tu įrašei tiek daug teisingų čekių numerių. Penkiolika teisingų iš šešiolikos galimų.
Tai rekordas!
Negalėdama patikėti tuo, ką girdi, Džo Ana pakėlė akis nuo siuvinio.
– Lari, tu nuolat man priekaištauji dėl netesingai įrašytų čekių numerių. Kodėl dabar lioveisi?
– Sunku paaiškinti. Aš labai vertinu tavo pastangas – žinok tai.
Džo Ana pakėlė galvą ir grįžo prie siuvinio. „Kas jam darosi”, — murmėjo pati sau.
Vis dėlto, kitą dieną rašydama čekį bakalėjos parduotuvėje, ji žvilgtelėjo į čekių knygelę patikrinti, ar įrašė teisingą numerį. „Kodėl man staiga parūpo tas kvailas čekio numeris?” — klausė pati savęs. Ji stengėsi nepaisyti visų tų įvykių, tačiau Laris ir toliau elgėsi keistai.
– Džo Ana, pietūs tiesiog puikūs, – tarė jis vieną vakarą. — Aš
taip vertinu tavo pastangas. Lažinuosi, kad per paskutiniuosius penkiolika metų man ir vaikams pagaminai keturiolika tūkstančių patiekalų. Pagaliau, Džo Ana, namai atrodo nuostabiai. Tu tikrai daug dirbai. Ir dar: dėkui už tai, kad buvai. Man patinka su tavimi leisti laiką.
Džo Ana sunerimo. „Kur sarkazmas ir kritika?” – galvojo ji. Jos baimę dėl vyro patvirtino ir šešiolikmetė Šeli, kuri pasiskundė:
– Tėtis išėjo iš proto. Jis ką tik pasakė, kad taip išsidažiusi ir
šiais, kaip anksčiau sakydavo, bjauriais drabužiais atrodau gražiai. Tai ne mūsų tėtis. Kas jam nutiko?
Kad ir kas nutikdavo blogo, Laris tiesiog nepastebėdavo. Dienų dienas kalbėjo tik apie gerus dalykus.
Po kelių savaičių Džo Ana priprato prie neįprasto vyro elgesio ir net prisiversdavo jam padėkoti. Ji išdidžiai viską priimdavo, kol vieną dieną atsitiko keistas ją sukrėtęs dalykas:
– Aš noriu, kad tu pailsėtum, – tarė Laris. – Einu gaminti maisto, o tu užmiršk puodus ir virtuvę.
(Ilga ilga pauzė.)
– Ačiū tau, Lari. Labai ačiū.
Džo Anos gyvenimas nušvito, ji ėmė pasitikėti savimi ir beveik niekada nebūdavo irzli. Jos nuotaika praskaidrėjo. „Man beveik patinka toks Lario elgesys”, — galvojo ji.
Tai galėtų būti istorijos pabaiga, jeigu ne dar vienas svarbus įvykis. Šį kartą prabilo Džo Ana:
– Lari, noriu tau padėkoti, kad visus tuos metus dirbai ir mumis visais rūpinaisi. Nemanau, kad esu sakiusi tau, kaip tai vertinu.
Laris niekada neatskleidė savo pasikeitimo priežasties. Ir visai nesvarbu, kad Džo Anai buvo taip sunku atsakyti to paties. Tegul tai lieka viena iš gyvenimo paslapčių, kuriai aš visada būsiu dėkinga. Tikriausiai supratote, kad aš ir esu tikroji Džo Ana.
Jo Ann Larsen
„Deseret News“
Ištraukas iš knygos „Atgaiva sielai“.