Prieš daugelį metų uolingu kalnynu keliavo misionierius su vedliu – jaunu indėnu.
Kiekvieną vakarą, saulei leidžiantis visada tuo pačiu metu, jaunasis indėnas šiek tiek pasitraukdavo į šalį, atsigręždavo į saulę ir imdavo ritmingai judinti kojas bei tyliu balsu dainuoti švelnią ilgesingą dainą.
Šokančio ir dainuojančio indėno vaizdas saulėlydžio fone kėlė misionieriaus nuostabą ir smalsumą. Vieną dieną jis ėmė ir paklausė jaunojo vedlio:
– Ką reiškia šios keistos apeigos, kurias atlieki kas vakarą?
– O, viskas labai paprasta, – paaiškino indėnas. – Tą dainą sukūrėme su žmona. Kai mums tenka kuriam laikui išsiskirti, kiekvienas, kad ir kur būtų, atsigręžia į saulę prieš pat jos laidą ir dainuodamas šoka. Taip net būdami toli kiekvieną vakarą dainuojame ir šokame drauge.
Kaip visada būti kartu
