Karaliaus sūnus įsimylėjo, kaip atsitinka pasakose, kepėjo dukterį, kuri buvo neturtinga, bet graži. Ir vedė ją.
Kelerius meru sutuoktiniai laimingai ir darniai gyveno. Tačiau mirus tėvui princas turėjo užimti karaliaus sostą.
Ministrai ir patarėjai ėmė jį įtikinėti, jog vardan karalystės ateities jis turįs išsižadėti nekilmingos žmonos ir vesti galingo kaimyninės šalies karaliaus dukterį. Tokios vedybos garantuosiančios taiką ir gerovę.
– Išsiskirkite su ja, pone, juk ji tik kepėjo duktė.
– Sosto tvirtumas ir karalystės interesai yra svarbiau už visa kita.
Ministrai įkalbinėjo vis atkakliau, ir galų gale jaunasis valdovas nusileido.
– Privalau su tavimi išsiskirti,- tarė žmonai.- Rytoj tu grįši į savo tėvo namus. Galėsi iš čia išsinešti visa, kas tau brangiausia.
Tą vakarą paskutinį kartą abu vakarieniavo. Valgė tylėdami. Moteris, iš pažiūros atrodanti rami, vis pylė ir pylė vyno į karaliaus taurę.
Po vakarienės vyriškis nugrimzdo į gilų miegą. Žmona apsupo jį antklode ir užsikėlė sau ant pečių.
Kitą rytą valdovas pabudo kepėjo namuose.
– Kaip tai?- nustebo.
Žmona jam nusišypsojo.
– Sakei, kad galiu išsinešti tai, kas man brangiausia. O tu ir esi visame pasaulyje man brangiausias.
O ką išsineštum tu?
Atsiuntė: Dovilė Šileikytė