Įsimylėjėlis daugybę mėnesių tuščiai siekė mylimos moters dėmesio ir skausmingai kentėjo dėl jos abejingumo. Galiausiai moteris leidosi įkalbama:
– Ateik tą ir tą valandą į tą ir tą vietą, – tarė jam.
Sutartą valandą sutartoje vietoje įsimylėjėlis atsisėdo šalia savo išsvajotosios. Iš kišenės jis išsitraukė šūsnį meilės laiškų, kuriuos buvo parašęs per ilgus laukimo mėnesius.
Mylinčiojo laiškai buvo aistringi, pilni neišsipildymo skausmo, karšto troškimo patirti meilės ir santuokos džiaugsmą. Jis ėmė juos skaityti savo širdies damai. Valandos bėgo, o vyriškis vis skaitė ir skaitė.
Moteris neištvėrė:
– Siaube, koks tu trenktas. Laiškuose rašai apie mane ir apie tai, kaip manęs trokšti. Tačiau dabar mes esame šalia, o tu vis dar įnikęs į savo kvailus laiškus.
Yra žmonių, kurie sėdi Dievui ant kelių ir monotonišku balsu skaito puslapių puslapius iš aptriušusios maldaknygės.