Gyveno kartą vaikinas, kuris sirgo vėžiu… Jo liga buvo nepagydoma. Vaikinas tebuvo aštuoniolikos ir galėjo bet kada numirti… Visą savo gyvenimą jis praleido namuose, kur juo rūpinosi motina. Jis niekuomet neišeidavo į lauką, bet jam jau buvo bloga nuo namų aplinkos ir vaikinas norėjo ištrūkti bent kartelį… Taigi, jis paprašė mamos ir ši jam davė leidimą. Jis vaikštinėjo savo kvartale ir rado daugybę parduotuvių. Jis ėjo pro kompatinių diskų parduotuvę, žvilgtelėjo pro durų plyšelį, stabtelėjo sekundėlei ir įėjo į parduotuvę. Pastebėjo jauną mergaitę – maždaug jo amžiaus – ir jis suprato, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Įėjo į nieką kitą nežiūrėdamas, tik į ją. Tik ėjo arčiau ir arčiau jos kol stalą, prie kurio ji sėdėjo. Ji pakėlė į jį akis ir paklausė „Kuo galiu Tau padėti?“ Mergina nusišypsojo ir jis pamanė, kad tai buvo pati gražiausia šypsena, kurią jis kada nors matė ir norėjo ją pabučiuoti tiesiog dabar ir čia. Jis atsakė „Uh… Na… MMmm… Aš norėčiau nusipirkti diską.“. Ir paėmęs pirmą pasitaikiusį diską davė jai pinigus. „Ar Tau jį supakuoti?“ – ji paklausė, šypsodamasi savo nuostabia šypsena. Jis linktelėjo ir ji išėjo. Grįžo su supakuotu kompaktiniu disku ir atidavė vaikinui. Jis pasiėmė jį ir išėjo iš parduotuvės.
Taip kasdien eidavo į tą pačią parduotuvę nusipirkti disko, ir ji visuomet jam supakuodavo, grįžęs namo berniukas dėdavo diskus į savo drabužinę. Jis vis dar buvo pernelyg drovus paklausti jos ir pasiūlyti pasivaikščioti, nors išties norėjo, bet negalėjo – nedrįso. Vaikino mama sužinojo apie tai ir paragino ją pakviesti.
Taigi, kitą dieną jis sutelkė visą savo drąsą ir įėjo į parduotuvę. Nusipirko diską kaip ir kiekvieną dieną ir vėl ji išėjo iš parduotuvės ir grįžo su supakuotu kompaktiniu disku. Jis pasiėmė diską ir, kuomet ji buvo nusisukusi, jis paliko jai savo telefono numerį ant stalo ir pabėgo…
!!!Dziiiiinnn!!!
Mama pakėlė telefono ragelį: „Klausau?“
Tai buvo mergaitė!!! Ji paklausė, ar galėtų kalbėti su berniuku ir motina pradėjo verkti. Pasakė „Tu nežinai? Jis užmigo amžiams…“
„Žmonių vilkstinė buvo tyli, išskyrus verkiančią berniuko motiną. Vėliau, vakarėjant, mama įėjo į berniuko kambarį, nes norėjo jį prisiminti, pabūti jo erdvėje. Ji, atidariusi drabužinę, pradėjo apžiūrėti jo drabužius, bet greit susigraudinusi nustojo. Ji buvo priešais galybę neišvyniotų kompaktinių diskų. Moteris buvo nustebusi radusi visus diskus ir vieną paėmė į rankas, atsisėdo ant jo lovos ir pradėjo išvynioti.
Viduje buvo kompaktinis diskas ir ji ištraukė jį išpakuotą, nukrito gabalėlis popieriaus. Motina jį pakėlė ir pradėjo skaityti. Buvo parašyta: Labas… Aš manau Tu esi labai mielas. Ar norėtum susitikti?
Myliu,
Džeislina
Motina atidarė kitą diską…
Ir vėl jame buvo nedidelis laiškutis. Jame buvo parašyta: Sveikas… Manau, esi labai mielas. Ar norėtum susitikti?
Myliu,
Džeislina
Meilė yra… Kada Tu ilgai kovojęs nusprendi padėti į šalį savo ego, susikibti rankomis ir pasakyti „Myliu Tave“.
Vertė: Viktorija Gorčakovaitė