Šiaurės Indijoje, vieno ežero pakrantėje, gyveno keistas paukštis, turėjęs dvi galvas: vieną iš dešinės, kitą iš kairės. Dvi galvas, bet tik vieną kūną.
Sykį, ieškodamas maisto, dešinės galvos akimis jis išvydo laukinio medaus korį ir iškart metėsi prie maisto.
Kairioji galva paprašė:
– Duok ir man.
Tačiau dešinioji nesiklausė, ir pati viską greitai sulesė. Tada kairioji galva nusprendė atkeršyti. Paukščiui skrendant mišku, ji pirmoji pastebėjo karčių uogų krūmokšnį. Kairioji galva žinojo, kad šios uogos kenksmingos, taigi prisikirto jų iki soties.
Po to pagalvojo: „Mus ištiks pilvo skausmai. Taip jai ir reikia, tai egoistei iš dešinės. Kitą kartą žinos…”
Netrukus paukščiui ėmė raižyti pilvą: pasirodo, uogos buvo nuodingos, tad po valandėlės jis krito negyvas.
Mirė abi galvos – ir kairioji, ir dešinioji. Nes abiem trūko smegenų.
Taip miršta ir daugelis šeimų. Todėl, kad žmonės bijo mylėti.
– Artimi ryšiai mane visuomet gąsdino, – prisipažino studentas, – nes jie užkrauna ant pečių didžiulę atsakomybę. Aš visada baiminausi nepatenkinti daugybės reikalavimų ir nepateisinti lūkesčių, kylančių iš tokio įsipareigojimo. Todėl labai nustebau, kad kai galiausiai vis dėlto radau savyje drąsos užmegzti glaudų ir nuolatinį jausminį ryšį, pasijutau daug stipresnis nei anksčiau. Nuo tos akimirkos ėmiau jaustis taip, lyg turėčiau ne vieną, o dvi galvas, keturias rankas, keturis pečius, keturias kojas ir visai kitokį pasaulį Mano sugebėjimai išreikšti save ir tobulėti, regis, išaugo dusyk, taip pat dvigubai padaugėjo ir pasirinkimo galimybių. Dabar man daug lengviau mylėti kitus. Jaučiuosi nepalyginamai tvirtesnis, o baimė liovėsi mane persekiojusi.