Aš niekaip negalėjau priimti vyro žodžių, kuriuos jis pasakė man šią vasarą. Negalėjau su juo sutikti, ieškojau argumentų norėdama jį įtikinti, kad taip nėra, mąsčiau, pergyvenau, ieškojau. Tame sunkiame ieškojime, požiūrio į save ir į situaciją pasikeitime, atėjo suvokimas ir supratimas. Visa tai, ką aš maniau esant mūsų tarpusavio meile, pasirodė, kad iš mano pusės tai buvo tik prisirišimas prie dvasingumo, idealų ir šeimyninės laimės. Kaip aš prie to buvau prisirišusi, tiesiog įsikandusi dantimis. Putodama įrodinėjau, kad tai, ką aš jaučiu, ir yra meilė. Tačiau vėliau, dėka S. Lazarevo knygų ir seminarų, atsivėrė mano dvasinės akys ir daug kas atsistojo į savo vietas. Todėl ir gimė šis nedidelis rašinėlis, kuriame bandau paaiškinti savo supratimą kaip perėjau nuo prisirišimo prie vyro prie tarpusavio santykių.
Dėka šių įvykių ir apmąstymų, supratau, kad mano vyras, šią vasarą ištaręs lemtingą frazę: Nėra žmogiškos meilės, ir taip sukėlęs manyje siaubingas dvasines kančias, pasirodė teisus.
Be abejo, tam tikrame gyvenimo laikotarpyje, patirdami jausmų ir emocijų sprogimą, mes pasineriame į santykius, kuriuos vadiname „meile“. Tai ir mintys, ir veiksmai, ir įvykiai, ir jausmai, kurie pastūmėja žmones vienas prie kito, artimai juos sujungia, sudarydami sąlygas vaikų atsiradimui. O paskui? O paskui viskas pereina į kitokį lygį arba pasibaigia. Dauguma sako, kad meilė praėjo, yra tik pagarba, įprotis, patogumas. Kai kam taip atsitinka anksčiau, kai kam vėliau.
O ką mes jaučiame vienas kitam po to… Kas verčia mus būti drauge… Pareiga, vaikai, nenoras keisti ir kurti naujus santykius, patogumas.
Galiu teigti, kad išorėje taip ir yra. O dar prisirišimas, egoizmas ir jausmas, kad turi vyrą, žmoną.
Jei trumpam įsivaizduotume, kad tokie santykiai, kuriuos dabar turime, būtų su kitu vyru (moterimi), kas pasikeistų… iš esmės niekas. Gyventume taip pat ir būtume laimingi tuo, ką turime.
Išeina, kad mes esame situacijoje, emocijose ir jausmuose, bet tai nepriklauso nuo konkrečių žmonių.
O tai, ką vadiname meile partneriui su kuriuo einame per gyvenimą, – tai draugystė, pagarba, gailestis, atjauta, įprotis, prisirišimas, bet ne meilė. Juk mes norime, kad tas, kuris yra šalia žavėtųsi tik tavimi, galvotų tik apie tave, lauktų ir norėtų tik tavęs, ir pagal galimybes visą laiką būtų su tavimi.
O štai jau kitame lygyje, kur esme vienovėje, kur laisvi nuo santykių, emocijų, norų yra tai kas laiko kartu du žmones jų pačiu valia, priešingai logikai ir vykstantiems įvykiams, bet to žodžiais nepaaiškinsi, nes tai jausmų sritis.
Ten mes suprantame, ten gyvename vienovėje, atleidime, neprisirišdami ir nepririšdami, ten mes laisvi ir suteikiame laisvę.
Tačiau tai jau ne žmogiškų santykių sritis. Ten jau nesvarbu senas tu ar jaunas, protingas ar kvailas, turtingas ar vargšas. Ten jausmai nepriklauso nuo aplinkybių, emocijų.
Kaip sunku pasiekti tokį lygį, išsilaisvinti iš prisirišimų, kuriuos suprantame kaip meilę, už kurios kabinamės ir dėka kurios ardome kitą ir santykius su juo.
Kad tai suprastume, o tuo labiau priimtume, tenka praeiti per idealų paniekinimą, per savęs kaip moters paniekinimą, per skausmą, atplėšimą nuo šeimyninės laimės, per ašaras, blaškymąsi ir skausmingą sąmonės pasikeitimą. Čia galima ir palūžti, nenorėti keistis, nenorėti eiti natūralių pasikeitimų keliu, nenorėti pereiti į naują santykių bei supratimo lygį.
Tokiais momentais atrodo, kad meilė praėjo arba, kad jos visai nėra. Tačiau tai tik laiptelis dvasiniame tarpusavio santykių augime.
Autorius: Nadežda.