KAI PASENSI
Pagal Pierre’ą Ronsardą
Kai tu knapsėsi prie ugnies žila,
Paimk šią knygą ir skaityk ilgai,
Svajodama, jog buvo tie laikai,
Kuomet akių neklojo dar migla;
Tave mylėjo daugelis, degte
Jie degė, tavo grožiui per menki;
Bet siela buvo tik vienam brangi,
Bei tavo skausmas, slypintis veide.
Ir štai liepsnoja malkos, tu rymai,
Liūdnai šnabždi, jog meilė jau toli,
Gal ji žvaigždynų klaidžioja šaly,
O gal užu kalnų, kur jos namai.
SKIRIU ANEI GREGORI
„Jei pagirs jaunuolis,
Vienas iš visų,
Plaukus tarsi medų
Prie tavų ausų,
Jis pamils ne dėl tavęs,
O dėl gelsvų kasų.“
„O jei nusipirksiu
Aš dažų tamsių
Ir pakeisiu spalvą –
Gal ir iš tiesų
Jis pamils tik dėl manęs,
Ne dėl gelsvų kasų?“
„Sutikau senuką,
Kurs tyliu balsu
Sakė, jog tik vienas
Dievas iš dausų
Mylės tave tik dėl tavęs,
Ne dėl gelsvų kasų.“
(Vertė K. Navakas)
WlLLIAMAS BUTLERIS YEATSAS
(1865-1939)
Airių poetas ir dramaturgas Williamas Yeatsas laikomas vienu žymiausių dvidešimtojo amžiaus poetų.
Williamas Butleris Yeatsas buvo keliantis susižavėjimą svajotojas. Jis ieškojo išminties bei meilės mistikoje ir mėgo rašyti apie sielos troškimą išsilaisvinti iš materialaus, aplinkybių suvaržyto pasaulio.
1922 m. Airijai atgavus nepriklausomybę, šis neginčijamai vienas žymiausių modernių poetų tapo tautinės pakraipos politiku, o 1923 m. gavo Nobelio literatūrinę premiją. Jis domėjosi okultizmu ir magija, atidžiai stebėjo blogio jėgas, stumiančias pasaulį j katastrofai prilygstantį karą. Jis mirė prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią.
Be eilių, skirtų Airijai, Yeatsas rašė ir apie meilę – šitą nežemišką potraukį fiziniam grožiui. Jis buvo įsimylėjęs airių gražuolę Maud Gan, tokią pat talentingą, maištingą ir mylinčią Airiją. Ji atmetė Yeatso kvietimus ir pasiūlymą už jo tekėti, {domu, kad praėjus daugeliui metų, Maud
dukra taip pat atmetė jo pasiūlymą tekėti. Jis mylėjo daug kanų, bet įgįlbūdamas jau penkiasdešimt dvejų.
Mano parinktuose eilėraščiuose Yeatsas rašo apie meilę, kurią įkvepia kai kas daugiau nei fizinis patrauklumas. 1907 metais su Anne Gre-goiy, nuostabia moterimi auksiniais plaukais, Yeatsas keliavo po Italiją. Jis jai rašė: „…vienas Dievas iš dausų mylės tave tik dėl tavęs, ne dėl gelsvų kasų“. Panašūs žodžiai sutinkami ir eilėraštyje „Kai pasensi“: „Tave mylėjo daugelis, degte jie degė, tavo grožiui per menki; bet siela buvo tik vienam brangi, bei tavo skausmas, slypintis veide“. Siame eilėraštyje jis jums ir man sako, kad pati tikriausia meilė neturi nieko bendra su išvaizda, ir žavėdamasis žmogaus išoriniu grožiu aš raginu jus mylėti, kaip myli Dievas – mylėti žmogų dėl jo sielos.
Septintajame dešimtmetyje man studijuojant doktorantūroje ir lankant sustiprinto patariamosios psichologijos kurso seminarą, kurį vedė vienas žinomiausių universiteto profesorių, nutiko labai įsimintinas įvykis. Aš ir dar vienuolika doktorantų studijavome tyrimus ir išvadas apie tai, kaip realizuoti save, taip pat ir specialias išskirtinių žmonių savybes. Sie išskirtiniai žmonės, kai kurie iš jų – istorinės figūros, buvo vadinami aukštos savimonės individais. Šio sustiprinto seminaro tikslas buvo išmokyti atpažinti šias savybes ir padėti žmonėms jas suvokti bei gyventi visavertiškesnį ir turtingesnį gyvenimą.
Aukštos savimonės individams priskirtinos šios savybės: grožio supratimas, tikslingumo jausmas, atsparumas kultūriniam sąlygotumui, atvirumas naujovėms, ėntuziastingumas, vidinis sutelktumas, atsiribojimas nuo rezultatų, nepriklausymas nuo aplinkinių nuomonės ir kitų nekontroliavimas.
Kiekvieną savaitę mes svarstėme įvairias strategijas, kurias, būdami gydytojai, galėtume taikyti pacientams, ugdydami jų savimonę. Semestro viduryje įžymusis profesorius mus egzaminavo. Tarpinio egzamino metu buvo pateiktas toks klausimas: „Aukštos savimonės individas atvyksta į pokylį, kur visi apsirengę oficialiai. Jis dėvi mėlynus džinsus, marškinėlius, sportinius batelius ir beisbolo kepuraitę. Kaip jis elgiasi? Atsakymui parašyti turite 30 minučių“. Visi dvylika doktorantų put-valandį karštligiškai rašėme, po to buvome paprašyti savo atsakymus perskaityti garsiai. Atsakymai buvo tokie: jis nekreipia dėmesio į išvaizdą, jis elgiasi, lyg nieko nebūtų atsitikę, jis tiesiog linksminasi ir nesijaudina, kad kiti jį stebi. Prisimenu, kad labai didžiavausi savo atsakymu, kuris I buvo susijęs su tikslingumu ir aukštesnės misijos pajautimu. Kai baigė- I me skaityti atsakymus, profesorius pasakė: „Man labai gaila, bet egzami-1 no neišlaikėte nė vienas. Jums tereikėjo parašyti du žodžius“. Tada jis paėmė kreidą ir užrašė: „Jis nepastebi“.
Aukštos savimonės individas nepastebi išvaizdos ir kiekviename sutiktame žmoguje mato tik Dievo ženklus — tai didžiausio sąmoningumo požymis. Tai meilė, apie kurią rašo Williamas Butleris Yeatsas.
Koks iššūkis! Nepastebėti to, ką mato mūsų akys, ir visą dėmesį sutelkti ne į fizinę išvaizdą, o į sielą. Koks iššūkis visuomenei, kurioje esame atakuojami reklaminių skelbimų, siūlančių pirkti fizinę išvaizdą gerinančius produktus. Pagal šį mąstymo modelį, raukšlės turi būti užmaskuotos ar dar geriau – pašalintos chirurginiu būdu; žili plaukai nudažyti; ir visi natūralaus senėjimo ženklai paslėpti.
Yeatsas mus kviečia pažvelgti giliau, negu siekia reklaminiai šūkiai, mylėti kaip myli Dievas, tiesiog nepastebėti paviršutinių savybių. Kartą savo gyvenime mes visi tai sugebėjome. Tai buvo laikas, kai nepastebėdavome žaidimų draugo odos spalvos ir akių formos. Veikiami kultūros, mes ėmėme vis labiau tapatintis su savo apvalkalo išvaizda, o ne su jame esančia siela.
Štai vienos iš įtaigiausių mano kada nors skaitytų poezijos eilučių iš Yeatso eilėraščio „Plaukiant į Bizantiją“:
Senas žmogus gal būtų iš tiesų apgailėtinas,
Tartum vėjy apdriskęs apsiaustas.
Bet jo siela ploja delnais ir dainuoja
Kiekvienam savo mirtingo apdaro skutui.
Kadangi esame fizinės būtybės, visi kada nors virsime „apdriskusiu apsiaustu“. Kaip tuomet apgailėtina mylėti tik tai, ką galime užfiksuoti savo pojūčiais. Bet kai siela ploja delnais ir dainuoja, senstanti dalis tampa nepastebima. Yeatsas kviečia pirmiausia pažvelgti giliau ir tapti tokiu aukštos savimonės individu, kad tos dalies paprasčiausiai nepastebėtumėte. Apdovanokite dėmesiu mylimų žmonių sielas, ir tuo pat metu įdarykite paslaugą sau — savo sielai leiskite ploti rankomis ir priimkite aplodismentus. Savo pačių labui mylėkite save taip, kaip jus myli Dievas. Toliau pateikiame porą patarimų, kaip savo gyvenime dalytis šia meile:
• Pradėkite save suvokti kaip sielą su kūnu, o ne kaip kūną su siela. Vertinkite senėjimo požymius kaip ženklelius už nuopelnus ir stenkitės matyti savo nesenstančią dalį.
• Nepaisykite sąmonę atakuojančių reklaminių raginimų siekti amžinos jaunystės, kviečiančių apie save ir kitus spręsti tik iš išvaizdos. Didžiuokitės savimi ne dėl to, kaip atrodote, o dėl savo charakterio. Dažnai kartokite garsiąją frazę iš „La Cage aux Folles“: „Esu toks, koks esu“.
• Bendraudamas su žmonėmis pirmiausia žvelkite į Dievo ženklus juose ir atsispirkite pagundai komentuoti išorines savybes. Paprasčiausiai kalbėkite apie kitų vidinį grožį ir venkite šnekų apie išvaizdą.
• Sakydami kitiems, kad juos mylite, akcentuokite tai, ką juose iš tikrųjų mylite, o ne tai, kas jums patinka jų išvaizdoje. Kalbėkitės su jų amžina siela, o ne su namais, kuriuose ji gyvena.
Ištrauka iš knygos: „Amžių išmintis. Šiuolaikinis žvilgsnis į amžinąsias tiesas“. Wayne W. Dyer