Tėvas paliko dviems sūnums palikimą – javų lauką. Broliai lauką padalijo į dvi lygias dalis. Vienas brolis buvo turtingas ir be šeimos, kitas gyveno vargingai ir turėjo daug vaikų.
Sykį javapjūtės metu turtingasis brolis naktį vartėsi lovoje ir galvojo: „Aš turtingas, kam man tų javų? Mano brolis vargsta, be to, jam reikia išmaitinti šeimą“
Atsikėlė, nuėjo į savąją lauko dalį, paėmė didžiulį javų pėdą ir nunešė į brolio lauką.
Tą pačią naktį jo brolis pagalvojo: „Mano brolis neturi nei žmonos, nei vaikų. Vienintelis dalykas, kuris gali jam suteikti džiaugsmo – tai jo turtai. Norėčiau, kad jis praturtėtų dar labiau.“
Palikęs šiltą guolį, nuėjo į savo lauką ir nunešė didelį pėdą javų į brolio lauką.
Rytojaus rytą nuėję į savo laukus abu labai nustebo, kad pėdų skaičius nesumažėjo.
Kitomis naktimis jie ir toliau nešė vienas kitam javų pėdus. Ir kiekvieną rytą savo lauke rasdavo tiek pat pėdų.
Bet štai vieną naktį abu broliai, tempdami javų pėdus, susitiko. Tada jie viską suprato ir juokdamiesi apsikabino.
Pasigirdo balsas iš dangaus: „Šioje vietoje pasireiškė tokia stipri broliška meilė, ji verta, kad joje būtų pastatyta mano šventovė: broliškos meilės šventovė“.
Ir tikrai karalius Saliamonas išrinko tą vietą pastatyti šventovei.
Ar šiandien karalius Saliamonas sugebėtų rasti vietą šventovei?
Atsiuntė: Dovilė Šileikytė