– Mes ne su tavimi, o su juo. Štai kur paslaptis! Mes jau seniai ne su tavimi. Jau 8 amžiai. Lygiai prieš 8 šimtmečius mes priėmėme iš jo tai, ką tu atmetei, tą paskutinę dovaną, kurią jis tau siūlė, parodydamas visas žemės karalystes. Mes paėmėme iš jo Romą ir Ciesoriaus kalaviją ir pasiskelbėme tik žemiškais valdovais, vieninteliais valdovais… Kodėl tu atmetei šitą paskutinę dovaną? Priėmęs trečiąjį galingosios dvasios pasiūlymą, tu būtum išpildęs viską, ko ieško žemėje žmogus, tai yra: prieš ką nusilenkti, kam įteikti sąžinę ir kokiu būdu susijungti pagaliau visiems į bendrą ir suderintą skruzdėlyną, nes pasaulinio susijungimo poreikis yra trečioji ir paskutinioji žmonių kančia. Žmonija visada siekė pasaulinio apsijungimo. Priėmęs pasaulį ir ciesoriaus ženklą, būtum įkūręs pasaulinę karalystę ir davęs taiką visam pasauliui. – Taip Didysis inkvizitorius kalbėjo kalėjime uždarytam Jėzui (F. Dostojevskis. „Broliai Karamazovai. Legenda apie Didįjį inkvizitorių“).
Graikų vienuolio Senolio Paisijaus mintys (išsakytos 1981–1994 m.)
Padėtis pasibaisėtina, beprotiška. Beprotiškumas peržengė visas ribas. Prasidėjo apostazė (gr. apostasia – atskilimas, atsimetimas). Beliko ateiti tik „pražūties sūnui“ (2 Tes 2, 3). Pasaulis pavirto bepročių namais*.
Įsiviešpataus betvarkė, kiekviena valstybė elgsis taip, kaip jai patinka. Išvysime pačius beprotiškiausius poelgius. Plis ekumenizmas (vienijimasis) religijoje. Bendra rinka, viena didelė valstybė, viena religija, pasiūta pagal jų sukirpimą. Tokie yra jų planai. Bus didelė suirutė. Toje suirutėje visi panorės valdovo, kuris juos išgelbėtų. Tada atsiras žmogus, kuris sakys: „Aš imamas (kalifas, turintis pasaulietinę ir religinę valdžią musulmonų kraštuose), aš penktasis Buda, aš Kristus, aš tas, kurio laukia jehovistai, aš žydų mesijas“. Jis turės penkis „aš“. Jis sužavės pasaulį. Krikščionys bus persekiojami. Tačiau žmonės nesupranta, kad jau prasidėjo pabaigos laikų įvykiai, kad antikristo veikimas tampa tikrove. Atrodo, lyg ir nieko nevyksta. Todėl Šv. Raštas byloja: Jie darys stebuklingų ženklų, bandydami suvedžioti net išrinktuosius (plg. Mt 24, 24).
Ženklas, kad artinasi pranašysčių išsipildymas, bus Omaro mečetės Jeruzalėje sugriovimas. Ją sugriaus, kad būtų atstatyta Saliamono šventykla, kuri, kaip sakoma, buvo dabartinės Omaro šventyklos vietoje.
Daug kalbama apie skaičių 666, kurį dabar galima rasti ant visų prekių. Skaičius 666 žydams simbolizuoja pinigus, auksą. Auksas, kurį Saliamonas gaudavo kas mėnesį, svėrė šešis šimtus šešiasdešimt šešis talentus… (1 Kar 10, 14; 2 Kr 9, 13). Skaičius 666 yra mamonos arba turto simbolis. Viskas eina sava tvarka. JAV užantspaudavo šunis. Lustai (elektroninės mikroschemos arba čipai) siunčia radijo bangas ir todėl žinoma, kur yra kiekvienas šuo. Užantspaudavo žuvų būrius ir per palydovus stebi, kur jos plaukia. Benamiai šunys, neturintys lusto, bus žudomi lazerio spinduliais. O paskui ims žudyti ir žmones. Skiepijimas bus privalomas. Skiepijant bus įstatomas ir lustas. Jau daug žmonių JAV yra užantspauduoti, – vieniems kakta, kitiems ranka. Dar vėliau tas, kuris nebus užantspauduotas skaičiumi 666, negalės nei pirkti, nei parduoti, nei paskolos imti, nei įsidarbinti.
Tokia sistema antikristas nori valdyti visą pasaulį. Žmonės, kokie jie bebūtų – raudoni, juodi, ar baltieji, – kurie nebus antspauduoti tuo ženklu, negalės dirbti ir taps atstumtaisiais. Tokiu būdu antikristas įsiviešpataus per sistemą, kuri kontroliuos viso pasaulio ekonomiką. Ir tiktai tie, kurie priims ženklą su skaičiumi 666, galės pirkti, parduoti ar kitaip dalyvauti ekonominiame gyvenime. Tai bus antikristo diktatūra.
Tiems, kurie nesileis antspauduojami, bus geriau nei antspauduotiems, nes jiems padės Kristus.
***
Nuo atsakymo, kaip Kristus padės, Paisijus išsisuko. Galima pamanyti, kad tos pagalbos nebus, bet iš tiesų vienuolio vengimas atsakyti į šį klausimą rodo, kad Paisijus nemeluoja, nes nekalba už Dievą. Dievas padės, tačiau nežinia kaip. Toji pagalba gali būti visiškai priešinga mūsų įsivaizdavimui…
Pagalba visada yra, bet ji dažniausiai ne tokia, kokios mes tikimės, – ji labai priklauso nuo mūsų vidinės būsenos: kam žmogus bus pasiryžęs – išlikti bet kokia kaina ar pasiaukoti. Reikia atsiminti, kad pagrindinis religinis (t. y. ryšio mezgimo su Dievu) veiksmas yra auka. Žodis religija kilęs iš lotynų k. veiksmažodžio religere, religare, reiškiančio atstatyti ryšį.
Čia dera prisiminti senus simbolinius pasakojimus apie Liuciferį, kuris laikų pabaigoje važinės su pečiumi ir visus žmones mes į ugnį: vieni sudegs, o kiti bus perkeisti. Arba „Didaksę“ (Dvylikos apaštalų mokymą): Laikų pabaigoje kris iš dangaus ugnis, kuri vienus sudegins, o kitus perkeis.
***
Pamažu bus pereita prie asmens tapatybės kortelių bei pasų su įmontuotais lustais (su antenomis). Po to, nenaudojant akivaizdžios prievartos, žmonės bus verčiami antspauduoti savo ranką ar kaktą. Prievartos lyg ir nebus. Per TV rodys, kaip vagys pavagia kreditines korteles ar nuskaito jų duomenis, PIN kodą ir panašiai. Ir čia pat bus reklama: Naudokitės lustais. Tai visiškai saugu. Vagys negalės nei numerio nuskaityti, nei jūsų rankos ar galvos pavogti. O vagims bus leista veikti, kad baimė didėtų. (Sukurk problemą ir parodyk jos sprendimo kelią, – vienas iš smegenų plovimo metodų.)
Prievarta žmonės nebus antspauduojami, jų nekankins, tačiau neturėdamas antspaudo (lusto) žmogus vargiai galės gyventi, jam bus sunku. „Jūs kenčiate be lusto, – sakys jam, – antspauduokitės ir sunkumų neturėsite“.
Jis verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargšus, laisvuosius ir vergus, pasidaryti ženklą ant dešinės rankos arba ant kaktos, kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, jei neturės to ženklo – žvėries vardo ar jo vardo skaičiaus, kas sugeba teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius, ir jis yra 666. (Apr 13,16-17)
Knygos „Sindikatas“ autorius N. Hageris (Nicholas Hagger) rašo: Visiems mums iškyla sudėtingas pasirinkimas tarp dviejų naujųjų pasaulinių tvarkų. Iš tiesų, tai dvi tvarkos. Viena iš jų yra susieta su revoliuciniu (sukilusio prieš Dievą) Liuciferio arba šėtono simboliu, kita su Kristaus simboliu. Kaip yra dvi pasaulinės tvarkos, taip yra ir du universalizmai: vienas – besirūpinantis visos žmonijos gerove, galvojantis apie visų žmonių likimus, ir kitas – pagimdytas masonerijos, susietas su okultizmu ir Liuciferio garbinimu.
Kuri iš jų nugalės? O gal tiksliau klausti: ką mes pasirinkome? Akivaizdu, kad pasirinkome pinigus ir pelną.
Kai žmones jungia pinigai, santykiai tampa piniginiai – grynai paviršutiniški. Ten, kur santykiai piniginiai, ten gilesni, jausminiai ryšiai nyksta, o apie meilę nebėra ir kalbos. Pinigai labai aktyviai išstumia iš mūsų meilę, ir meilė vis labiau tampa perkama ir parduodama. Štai laikraščiai rašė, kad jauna rumunė pardavė savo nekaltybę: paskelbė aukcioną – kas daugiau mokės… Nesvarbu, kaip uždirbti pinigai, svarbu, kad pinigai!
Dideli pinigai mus atitolina vieną nuo kito, dingsta betarpiškumas. Žmogus tampa verslininku, milijardieriumi, globalistu, bet jis gyvena abstrakcijomis, t. y. skaičiais, planais, idėjomis, projektais…
Atrodo, turėdamas didelius pinigus, galėtų nuveikti didelius darbus. Taip, darbai dideli, bet ne meilės darbai… Žmonės reikalingi tik tiek, kiek jie didina pelną arba tarnauja sumanytiems projektams. Globalistai gyvena ne meile, bet tarnauja idėjai: pavyzdžiui, auksinio milijardo projektui, – kad žemėje gali gerai gyventi tik vienas milijardas žmonių – ar kokiam nors kitam abstrakčiam tikslui. Ir meilės čia nėra, nes žmonės tampa tik priemone idėjų įgyvendinimui.
Žmogus yra vienintelis padaras, kuris gali palaikyti draugiškus santykius su tais, kuriuos ketina suvalgyti. („Dygliuotų tiesų žodynas“)
Ant kokio pagrindo yra sukurta ES? Ant ekonominio-piniginio. Žmogus be Dievo už pinigus daug ką padaro, o už didelius pinigus padaro bet ką. Senovėje taip sakydavo: Pardavė savo sielą velniui. Aišku, kad už pinigus.
Sunku rasti ką nors suprantantį žmogų, kai jo alga tiesiogiai priklauso nuo jo nesupratimo lygio (Upton Sinklair).
N. Hageris minėtoje knygoje rašo, kad ES yra sumanyta kaip antikristo valstybė. Yra gandų, kad busimąją ES sudarys 111 regionų, kurių kiekvienas bus padalintas į 6 zonas ar grafystes. Taigi ES sudarys 666 rajonai ar grafystės. Centrinis, Briuselyje stovintis kompiuteris, kuriame yra visi ES piliečių duomenys, pavadintas 666.
Taipogi šėtoniškos yra ir 12 auksinių žvaigždžių mėlyname vėliavos fone. Vėliava pirmą kartą buvo parodyta Paryžiuje 1989 m. liepos 14 d., kai buvo švenčiama Prancūzų revoliucijos 200 metų sukaktis. Šią datą švenčia visos slaptos masonų draugijos.
Žvaigždės simbolizuoja Mergelės Marijos vainiką. Šis simbolis yra paimtas iš Apreiškimo Jonui: Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas (Apr 12, 1). Galima manyti, kad ES pašvęsta Mergelei Marijai, tačiau kartu su vėliava pasirodė ir plakatas su nebaigto statyti Babilono bokšto atvaizdu, kuris taipogi yra apsuptas dvylikos žvaigždžių, tačiau žvaigždės jame pavaizduotos apverstos…
Babelio bokštas yra sukilimo prieš Dievą ženklas. Babelio bokštas yra ne tik plakate, jis tikrai jau stovi Strasbūre – tai ES parlemento rūmai. O apversta penkiakampė žvaigždė astrologijoje simbolizuoja Mendoso ožį, kitaip sakant, šėtoną. Todėl vietoj dangaus karalienės, t. y. vietoj Mergelės Marijos čia pavaizduota Karalienė Semiramidė, Asirijos karaliaus Nimrodo žmona pasileidėlė, kuri vadinama Babilono paleistuve. Semiramidė tapo simboliu moters, ant kurios kaktos užrašytas jos vardas, paslaptis: Didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštynių motina (Apr 17, 5).
12 žvaigždžių nieko bendro neturi su ES valstybių skaičiumi, bet simbolizuoja Semiramidės vainiką ir šėtono sužadėtinės ir karalienės nešvarą. Senovinėse monetose Semiramidę vaizduodavo su spinduliais, išeinančiais iš jos galvos, panašiai kaip Laisvės statuloje, kuri yra Paryžiaus masonų dovana Niujorkui. Šioje statuloje pavaizduota moteris laiko laisvės fakelą, simbolizuojantį iliuminatų žinias. Laisvės statula simbolizuoja ir Liuciferio sužadėtinę. Amerikiečių laisvės statula yra masonų statulos, pastatytos Paryžiuje Senos upės saloje, kopija.
Apie tai, kas vyksta
Pasaulyje vyksta labai svarbūs ir, ko gero, itin negeri dalykai. Kaip juos suprasti, kad niekas nebūtų kaltinamas? Kaltų ieškojimas niekur neveda. Kaltinome kapitalizmą, fašizmą, komunizmą, dabar kaltiname terorizmą, masonus, globalizmą. Kaltų ieškojimas reiškia priešų ieškojimą, o suradus priešą reikia jį sunaikinti. Taip ir gyvename naikindami vieni kitus.
Stengiuosi kalbėti taip, kad niekas nebūtų kaltinamas. Kovoti su išoriniais priešais – tai tas pats, kaip kovoti su devyngalviu slibinu, kurio nukirstos galvos vis atauga. Jeigu ir yra tai, ką galima vadinti priešu, tai tas priešas mumyse, mano viduje. Tai mūsų pažmoniškosios galios, mūsų ego.
Žmonių civilizacija priėjo naują rubikoną, t. y. labai svarbią ribą, už kurios matyti dvi galimybės, kurios visiškai priešingos ir pagal veikimo būdus, ir pagal pasekmes.
Pirmoji galimybė – kardinaliai mažinti vartojimą ir gyventi ekologiški, nealinant planetos.
Antroji galimybė – įvairiais būdais mažinti gyventojų skaičių, o tiksliau – naikinti vartotojus.
Ir vienas, ir kitas būdas kyla iš tam tikros gyvenimo filosofijos arba pasaulėžiūros. Kurią galimybę mes pasirinkome? Sakau mes, turėdamas mintyje save ir visus kitus. Laikas nelaukia ir mes jau pasirinkome. Rubikonas jau peržengtas.
Ką mes pasirinkome? Turbūt nesunkiai visi atspėjote. Nereikia nei spėti, juk akivaizdžiai matyti iš mūsų gyvenimo. Nėra jokių ženklų, kad ekonomikos augimas būtų sąmoningai mažinimas. Visa žiniasklaida kalba tik apie augimą. Ekonomikos augimo lėtėjimas piešiamas kaip baisi nelaimė. Vartotojų visuomenei reikia nuolatinio augimo. Tačiau labai daug ženklų, rodančių, kad pasirinkome antrąją galimybę – mažinti vartotojus.
Žmogus, varomas tik vartojimo instinktų, virsta ekonominiu gyvūnu. Serbų politologas Dragošas Kalaičius rašo: Šiuolaikiniame pasaulyje yra projektas sukurti pilkąją rasę, žmogiškąją biomasę, neturinčią savo šaknų.
Komunizmas ir fašizmas taipogi naikino gyventojus, bet darė tai labai žiauriomis priemonėmis. Neseniai matėme latvių režisieriaus Edvino Šnorės filmą „Sovietų istorija“. Labai slegiantis vaizdas. Modernioje visuomenėje tokios brangiai kainuojančios priemonės retai tenaudojamos. Didžiausią pelną nešantis gyventojų mažinimo būdas yra moralinis tvirkinimas.
Dabartinė materialistinė pasaulėžiūra yra tokia: kūnas be sielos, mokslas be moralės, žmogus be prietarų. Savo laiku buvo labai populiarus šūkis: laisvė, lygybė, brolybė (taipogi atėjęs iš ložių). Tačiau laisvė nuo Dievo yra vergija velniui.
Ir pabaigai – mažas pavyzdėlis, kaip greitai keičiasi, šąla ir daiktėja mūsų santykiai:
Kai mano močiutė vykdavo lankyti savo motinos, jai reikdavo trijų dienų. Vieną dieną ji sugaišdavo keliaudama arkliais kinkytu vežimu. Antrą dieną, atvykusi į vietą, pasakodavo ir išklausydavo paskutines naujienas, truputį padėdavo virtuvėje ir darže. Trečios dienos prireikdavo sukarti tolimą kelią atgal.
Kai mano motina vykdavo lankyti savo motinos, jai pakakdavo dviejų dienų. Ji važiuodavo traukiniais ir, jei pavykdavo laiku persėsti į kitą traukinį, jau tos pačios dienos vakare pasiekdavo kelionės tikslą, pasidalydavo paskutinėmis naujienomis ir kitą dieną grįždavo namo. Kai aš vykstu lankyti savo motinos, man pakanka pusvalandžio. Važiuoju savo automobiliu ir pabūnu pas ją dešimt minučių, nes vaikams ten nuobodu, be to, nuolat vėluoju į parduotuves apsipirkti. Kai vieną dieną mano duktė vyks lankyti manęs, įdomu, kiek laiko jai prireiks?
Anuomet kaimo vyrai ir moterys susitikdavo prie šaltinio, šnekučiuodavosi, dalydavosi naujienomis, padėdavo vienas kitam pripildyti ąsočius, kibirus, amforas. Atgal žingsniuodavo neskubėdami, nes jų pečius slėgė nešamas vanduo. Kiekvienas turėdavo laiko ramiai pamąstyti, net pasimelsti. Vėliau buvo įrengtas vandentiekis. Dabar vandens kiekvienas turime savo namuose. Taip nepalyginamai patogiau ir greičiau. Tik nebėra su kuo pasikalbėti ir nebeliko laiko pamąstyti. O gal tas paslaptingasis laikas yra mūsų proto ir sielos funkcija? Jei nuo ekonominių-piniginių santykių vėl sugrįžtume prie ano meto žmoniškų santykių, tai nereikėtų baimintis pabaigos laikų ar net, ko gero, jie taptų nauja pradžia.
* Keletas šiuolaikinės beprotystės arba mirties kultūros pavyzdžių:
Medicinos etikos specialistai: „Kūdikių žudymas niekuo nesiskiria nuo aborto“.
Britų filosofė: „Naujagimius galima žudyti, nes jie nėra realūs asmenys“.
2011 m. konferencijoje Toronte ekspertai sakė, kad organų paėmimui nebūtina reikalauti donoro mirties (Schok: requiring death before organ donation is unnecessary, say experts).
Akademikai bando pervardinti pedofiliją į ,,intymumą tarp kartų“.
2012 m. sausį agentūra „Associated Press“ pranešė, kad Graikijos vyriausybė prailgino oficialiai pripažintą ,,neįgaliųjų“ sąrašą, įtraukdama pedofilus (drauge su ekshibicionistais, kleptomanais ir piromanais). Tai reiškia, kad krizės kamuojama Graikija mokės neįgalumo finansinę paramą pedofilams. Pedofilijos perkėlimas iš moralinio pasmerkimo į psichinės sveikatos sritį yra dar vienas žingsnis link jos laikymo normaliu dalyku.
Autorius: Aleksandras Žarskus