Borisas Averinas Valentinovičius
Į savo sielą jis įsižiūrėjo per teleskopą.
Tai kas anksčiau jam atrodė visiška betvarkė,
dabar rodėsi kaip sąmonėje paslėpti
gražūs žvaigždynai – pasauliai pasauliuose.
Coleridge Note Book.
Kas aš esu? Ką mes atsimename apie save?
Užduotis: parašyti autobiografiją. Visa paskaita bus apie tai kaip tą padaryti. Ar toje autobiografijoje, kurią aš parašysiu tikrai aprašysiu save? Ką mes autobiografijoje parašome apie save? Gimimo metai, vardas, pavardė, tėvai, kur ir kada mokiausiu, koks išsilavinimas, specialybė ir panašūs dalykai. Bet ar tai iš tikrųjų aš, ar tai mano asmenybė? Tai pati paprasčiausia autobiografijos rūšis, kuri beveik nieko nepasako apie mano asmenybę. Tai tik anketa.
Memuarai gali būti dviejų rūšių. Pirmasis tipas, – tai kai aš turiu tam tikrą koncepciją ir į ją įspraudžiu savo asmenybę pasakodamas apie istorinius, socialinius ar kitokius įvykius bei idėjas. Šiuo atveju asmenybė sukaustyta mano koncepcijos, istorinių įvykių bei daugelio kitų dalykų ir, žinoma, kalbos, nes stengiamės kalbėti visiems suprantama kalba.
Ir antras memuarų tipas – tai dvasinė autobiografija. Šiuo atveju jau nesvarbu kas mano tėvai, kada aš gimiau, su kuo susitikau, bet svarbu kada pajutau gamtos grožį, kad pajutau pirmąją sąžinės graužatį, kad pirmą kartą įsimylėjau. Čia aš aprašau tą žmonių poveikį, kuris manyje paliko kažką svarbaus. Šitokia autobiografija yra sudėtingiausia, bet joje gali pasireikšti asmenybė. Tačiau ją parašyti nepaprastai sunku.
1. Autobiografija – anketa.
2. Memuarai.
3. Dvasinė biografija.
Kalbėsime apie tai kaip atsirado autobiografijos, kuriose pasireiškia individuali asmenybė. Apie atsiminimą kaip apie dvasinį aktą, kaip asmenybės atstatymo aktą, prisikėlimo aktą, kaip laiko nugalėjimą, nes tokioje autobiografijoje laikas ne linijinis, o apskritas, ciklinis. Joje labai svarbu sutapatinti dabartinį save su tuo savimi, kuris buvo praeityje.
Kas yra asmenybė? Ką apie ją sako filosofai? Asmenybė yra tai kas aš esu dabar ir koks buvau praeityje. Kaip sujungti dabartį su praeitimi?
Laikas ne linijinis. Laikas apvalus. Sunkumo paslaptis ta, kad 90% to kas buvo, neatsimename.
Jau taip yra, kad mano kasdieninis aš yra nesudėtinga savęs samprata, kuri egzistuoja dabar. Kaip apjungti dabartį su praėjusiu aš, kuris jau mirė, kuris pasimiršo. Tą gali padaryti aktualizuota atmintis (sugalvotas žodis). Aktualizuota atmintis – tai tokia kurioje dabarties momentas susijungia su praeitimi ir praeitis įeina į dabartį. Kaip atstatyti, kaip prikelti tą gyvą asmenybę, kuri buvo. Tam yra skirta rusų XIX-XX a. filosofija.
Pirmiausia paminėsiu L. Karsaviną ir jo veikalą „Apie asmenybę“, parašytą 1929 metais. Levas Karsavinas О личности. Įdomu, kad K. Jungas tais pačiais metais skaitė pranešimą: Poetinės kūrybos psichologija.
Karsavinas religinis mąstytojas, jis rašo apie asmenybės mirtį ir apie bandymą surinkti asmenybę bei apie jos prisikėlimą. Mano gyvenimo kelias tai jau ne eilė epizodų, o kažkoks vientisas vyksmas. Aš turiu atstatyti save, prikelti. Žodis prikėlimas yra labai svarbus.
XX a. pradžioje jau buvo suprasta, kad asmenybė yra daugybinė. Kai sakome aš: mintyje mes turime: tėvus, paveldą, išorę, lytį, charakterį ir daug kitų panašių dalykų. Ir visa tai bus aš, bet kartu nesusideda, nesusiklijuoja. Štai kur problema. Asmenybė gaunasi fragmentiška, daugiasudėtinė ir visi bandymai rasti būdą kaip visa tai apjungti nieko nedavė tol, kol filosofai nepradėjo apie tai mąstyti.
Apie daugybinę asmenybę be centro ir su centru galima rasti šiuolaikinėje psichologijoje.
Asmenybė yra daugybinė… Aš – tai visa minia… Bet suskilusi, išsibarsčiusi, fragmentiška (razroznennaja) asmenybė.
G. Gurdžijevas: Žmogus – tai trijų aukštų fabrikas. Tai tik skirtinga terminologija. Vėliau A. Belyj-Bugajevas pasakys: Kad mūsų sąmonė tai didelis daugiabutis namas, kur daug kas gyvena, bet niekaip nepasiduoda sujungti į vieną visumą.
Gurdžijevas ir Uspenskis sakė, kad yra skirtingi sąmonės centrai: motorinis, psichologinis, moralinis, dvasinis, bet ir jie nepasiduoda apjungiami į vieną visumą.
Mes į save žiūrime tik iš tam tikro požiūrio. Ir reikia neparastai didelių pastangų, kad prisijungtum prie to, ką vadiname savęs pažinimu. Karsavinas sako: Štai prisiminiau. Tai pasyvus savęs pažinimas. Ne „Štai priminiau“, bet „aš atsimenu“. Tai turi būti dvasios veiksmas. Ne podumalos, bet aš galvoju“, atstatau savyje. Tai nepaprastai sunkus aktas. Vyksmas vykstantis dabar kai save dabartinį sujungiu su praeitimi.
Paprastai mes norime aprašyti įvykius, kurie nutiko, susitikimus su kažkuo ir panašiai. O kas domino Karsaviną? Ji domino galimybė prisiliesti prie to aš, kuris yra daugybinis, bet turintis vienijantį centrą. Karsavinas ieško to metafizinio Aš. Todėl jis teisingai sako, kad savęs pažinimas yra žinojimo pradžia. Apie tai žinojo jau senovės graikai, – bet kokios žinios pasideda nuo savęs pažinimo.
Bet kur klydo graikai. Jiems savęs pažinimas – tai bendro (statistinio) žmogaus pažinimas, tai pažinimas tam tikrų savybių, kurios būdingos visiems žmonėms. Ir tai yra paklydimas, kuris egzistuoja iki dabar. Kodėl? Todėl, kad žmogus apskritai neįdomus. Įdomus atskiras, subjektyvus, štai tas konkretus žmogus su savo konkrečiais pergyvenimais. Kuo labiau subjektyvus žmogus, kuo labiau subjektyvūs prisiminimai, tuo giliau semiama iš gyvybės šaltinio.
Paprastai sakoma, kad tai subjektyvi nuomonė. Tačiau ta subjektyvi nuomonė ir yra vertinga, o ne apskritai žmogus. Žmogus apskritai – tai nuobodu.
Štai kodėl N. Berdiajevas „Savęs pažinime“ sako: aš egocentrikas, kitaip sakant, svarbiausias jo kūrinyje yra jis pats, jame vykstantys dvasiniai vyksmai, o ne kas nors kita. Svarbu ne visi tie bendri įvykiai, bet mano kova už dvasios laisvę, asmeninę dvasios laisvę, kuri nepakenčia jokių ribų. Iš to ir atsiranda absoliučiai gyvas kūrinys. Aišku, išoriniai faktai yra, tačiau tas savęs pažinimo aktas, kuri atliko Berdiajavas yra nuostabus.
Sakysite, kad tai ne naujiena, nes apie tai rašė jau Platonas, kai jis kalbėjo apie anamnezis.
Platono anamnezis reiškia pripominanije (1. atsiminimas, prisiminimas; 2. atpažinimas. Po tom my ego pripomnili – paskui mes jį atpažinome), bet ne vospominanije (atsiminimas).
Platonas: Bet kokios žinios yra atsiminimas atpažįstant. Bet kokios žinios yra atpažinimas. Galima kažką prisiminti, bet neatpažinti…
Sapne mes daug ką atsimename ir sapnuojame, bet ar atpažįstame save tuose sapnų veikėjuose?
Mano sapnas: sapnavau vyrą nešantį ant rankų sergančią (gimdančią) žmoną. Tas vyras visai netoks kaip aš dabar, ryžas… tiksliai nebeatsimenu, bet jame atpažinau save…
Sakysite, kad Platono teiginys: Bet kokios žinios yra atpažinimas– yra neteisingas, nes mes mokomės daugybos lentelę, logaritmus, eilėraščius. Lyg kažkas ir ne taip. Bet kokios žinios iš tiesų yra prisiminimas, tiktai Mendelejevo lentelė ar logaritmai – mąstymo būdai, bet ne pats mąstymas. Tai tam tikra pagalba mąstymui. O kas yra tikros žinios, ką aš turiu prisiminti pagal Platono mintį?
Turiu atsiminti (atpažinti) tą savo sielos būseną kai buvau kažkada Ten… pas Dievą. Prisiminti tą savo būtį. Ir tai yra tikrasis žinojimas. Ten turi patekti atsimenantis žmogus. Ten yra visos žinios, – todėl bet kokios žinios yra atsiminimas. Tokiame atsiminime slypi, ko gero, pati tikriausia tiesa.
Kodėl yra svarbus sutapimas, kad Karsavino knyga Apie asmenybę, išėjo tais metais (1929), kai Jungas skaitė pranešimą apie poetinės kūrybos psichologiją? Todėl, kad atsiminimas yra ne tik savo asmeninės biografijos atsiminimas. Mano atsiminimas išeina už mano asmenybės ribų. Ir tai yra keisčiausia ir sunkiausia. Transpersonalinė psichologija kalba apie panašų savęs peržengimą.
Naivusis Z. Froidas siūlo savo asmenybės aritmetiką. Tai gana primityvi aritmetika. O Jungas sako, kad reikia atsiminti ne tik savo aš, ne tik pasąmonę, bet tenka prisiminti ir kas glūdi mano požiūrio į pasaulį pagrinde, prisiminti archetipą, atsiminti mitą, be kurio mano sąmonė neegzistuoja.
Ir kai aš tai atsimenu, jaučiu savyje to mito skeveldras. Galima įsivaizduoti, kad kažkada mitas buvo vieningas, bet vėliau suskilo, o aš tik dalį jo atsimenu. Ir tada prisiliečiu prie pačių savo būties pagrindų. Ir to mus moko Jungas. Dėka jo, primityvi Froido teorija, kad bet koks grožinis kūrinys yra visų pirma asmeninė-individuali psichologija, netiesa. Ne. Ne asmeninė ir ne individuali. Kūryba yra sąlytis su archetipu. Tai psichologija, kuri yra archetipe. Tai buvo didelis proveržis filosofijoje ir savęs pažinime. (Tiesa, pats Jungas tik būdamas 80-ties leido sau prisiminti tą savo baisų prisiminimą-sapną, apie kurį niekada nerašė, bet vėliau parašė.). Tai buvo tikras filosofijos, kartu ir rusų religinės filosofijos, proveržis.
Pateiksiu labai unikalų pavyzdį, tai P. Florenskis (1882-1937), kuris rašo dienoraštį. Ar galite įsivaizduoti tokią formą: dienoraštis, tam tikros dienos data, o ką jis rašo? Jis rašo ką šitą dieną atsiminė. Ir Florenskis sako, kad laikas ne linijinis, bet apskritas. Praeitis niekada neišnyksta, ji gyvena, tiesa paslėptu būdu, bet ji veikia kiekvieną mano gyvenimo akimirką. Florenskis rašo, kad laikas kažkur manyje pasilieka ir visada gyvena. Todėl jis lengvai atsimena tai, ką Jungas rašo apie archetipus ir kitokius labai keistus atsiminimus, kurie galbūt nėra jo asmeniniai atsiminimai. Florenskis tokiu metodu parašė knygą „Atsiminimų dienoraštis“. Tai ir yra tikrasis savęs pažinimas, asmenybės rinkimas ir jos prikėlimas. Labai sunkus procesas. Jį gali atlikti tik ypatingi žmonės. Kiekvienam tai nėra būdinga.
Apie tai pradėjo rašyti ir Karsavinas savo knygoje „Apie asmenybę“: Pradedu atsiminti, bet na, tiek to… nedarysiu, negaliu… Per daug sunku prikelti save. Ne veltui Karsavinas naudoja žodį prikėlimas. Asmenybės prikėlimas. Ne atskirų gabalų, kurie plaukioja atsiminimuose kaip kokios salelės atsiminimas, bet pilnutinis savęs prikėlimas.
Ir tada atsiranda visai naujas požiūris į pasaulį. Tokio dvasinio vyksmo rezultatas nenuspėjamas –jis iš esmės keičia žmogaus požiūrį į save, į artimą ir į pasaulį. Asmenybė turtėja, plečiasi, gilėja.
Šis asmenybės praturtinimas yra išreikštas ypatingos rūšies literatūroje. Jau minėjome Florenskį. Bet yra autobiografijos kuriose šitas prikėlimo procesas pavaizduotas visiškai gyvas ir tikras, kuriose yra aš dabartinis, yra praeities aš ir tie praeities bei dabarties aš susijungia aktualizuotoje atmintyje. Praeities aš pasimiršo, o dabarties aš be praeities aš neegzistuoja. Turi atsirasti voltos lankas tarp dabarties aš ir praeities aš. Be šito nieko nėra.
Klasikinis pavyzdys. Vl. Korolenko savo memuarus pavadino Mano amžininko istorija. Jam kaip ir senovės graikams: įdomus ne individualus aš, bet įdomus tas XIX a. pabaigos žmogus, jo amžininkas. Korolenko aprašo žmogų apskritai, XIX a. pabaigos žmogų tam tikros ideologijos ir pažiūrų žmogų. Todėl ir pavadinimas labai tinkamas: Mano amžininko istorija. Tai ne mano istorija. Tačiau pirmame tome jis sako: aš vis tiktai parodysiu prizmę per kurią bus matomas XIX a. pabaigos žmogus. Ta prizmė pritrenkianti, bet gaila, kad daugelį tų puslapių jis išima iš savo knygos Mano amžininko istorija.
Korolenko sapnuodavo labai ryškius ir tikroviškus sapnus, kurie nulemdavo tolesnius jo gyvenimo įvykius. Sapne jis pamatė mergaitę ir ją įsimylėjo. Pasipasakojo draugui, o tas: „Eime jos ieškoti“. Tačiau tuokart nerado, bet vėliau surado. Šitas skyrius yra išimtas iš knygos Mano amžininko istorija. Todėl, kad subjektyvūs atsiminimai, giliai asmeniški prisiminimai neįdomūs, o įdomūs kažkokie bendri. Ne, kaip tik ta jo patirtis, kai sapne jis įsimylėjo, o vėliau jo meilė įsikūnijo gyvenime, labai įdomūs.
Rašydami nesistengiame iškraipyti, bet pridedame kažkokias detales ir taip gimsta memuarinis paminklas, sustingęs paminklas. Tai jau paminklas, faktas. Štai todėl jie ir vertinami, o ne tai kas buvo man atsitikę, tie išimtiniai pergyvenimai, ne tipiniai, ne paplitę. Tačiau tos išimtys yra įdomesnės, negu taisyklės.
Šitokią patirtį ir siūlo mums rusų filosofija. Su savimi padarykime kažką, kas leistų pamatyti save ne sustingusį, ne išlietą pagal tam tikrą formą, ne turintį tam tikras pažiūras, o tą sudėtingą vienovę, kurioje visi tie aš apsijungia.
Paprastas pavyzdys. Kai sakome aš vaikystėje, aš jaunystėje, aš subrendęs ir visa tai sujungiame, -gauname tik amžiaus tarpsnių psichologiją. Tai tiesa, kad aš vaikystėje ir aš dabar yra skirtingi žmonės. Tačiau tai ne visa tiesa. Yra dar tam tikras mano AŠ, kuris visada buvo vienodas.
Metafizinis žmogaus uždavinys tai būti nepakartojamu, būti savimi. Ir tai nuostabu, – mes visi nepakartojami, visi skiriamės vienas nuo kito. Tačiau jei būtų tiktai taip, tai niekada negalėtume bendrauti zaglianuv v čeloveka (Žiūrėjimas į akis – daugiausiai pasakantis bendravimas. J. Donohue pvz.).
Yra bendras visų AŠ. Per šitą bendrą visų AŠ, per jo poveikį aš ir susivokiu, jungdamas visų bendrą AŠ ir savo asmeninį aš. Tada atsiranda tam tikra visuma, sveikuma (celjnostj). Tai tas pats, kas asmenybės surinkimas per atsiminimus.
Atsiminimai – tai sunkus dvasinis procesas. Ir tuo aktualizuota atmintis, jungianti dabartį su praeitimi, skiriasi nuo įvykių atminties, nuo pergyvenimų atminties, nuo tų epizodų, kurie aprašomi memuaruose, tiesiogine to žodžio prasme.
Yra ir ypatingi memuarai, pvz., A. Gerceno. Juose – išlydyta mąstymo lava. Tačiau tai tik mąstymas. Gurdžijevas pasakytų, kad šiuo atveju dirba tik vienas intelektualinis centras, nors Gercenas nuoširdžiai pasakoja savo šeimos tragediją.
Ir taip, iš vienos pusės aš atsimenu, atstatau, prikeliu save patį, o iš kitos, – peržengiu individualios būties ribas. Jungas pasakytų: savęs peržengimo funkcija.
Asmenybė ir asmuo (esėti – Esmuo) Severinas Boetijus (arba Boecijus, lot. Boethius, apie 480–524m.) – viduramžių muzikos teoretikas ir filosofas neoplatonikas. A. Maceina: Kiekvienas yra asmuo, bet ne kiekvienas yra asmenybė.
Apie tai rašo ir Tolstojus: mano sąmonėje yra visa žmonijos istorija. Mano asmeninėje sąmonėje – visos žmonijos istorija!? Jis savo atsiminimuose aprašo kaip jis praeina visas tas filosofijas, kurios surašytos storose knygose, nors jis jų neskaitė, bet jos yra jo sąmonėje. Tolstojus rašo, kad ši atmintis (ne aktualizuota, nes yra koncepcija), reikalauja iš jo, kad jis aprašytų vaikystę su visais vaikystės ypatumais, kurioje yra begalinis meilės poreikis ir betarpiškas moralės jausmas. Būtent betarpiškas, o ne todėl, kad suaugusieji pasakė, kad tai gerai ar blogai, bet todėl, kad tai eina iš vidaus. Taipogi paauglystę kai iškyla klausimai apie tai kas yra protas, kai paauglys visas filosofijas pergyvena savo sąmonėje. Ir jaunystę, kai visos šitos filosofijos reikalauja įsikūnijimo, kai kuriama teorija kaip reikia gyventi, kai kyla klausimas kas yra savęs tobulinimas? Nors savęs tobulinimas susiekia su savęs pažinimu, tačiau nepaisant to, tai tik koncepcija.
Mano požiūriu, aktualizuota atmintis tai ne filosofijos įtaka menininkams, bet tai vyksta savaime, nors tie memuarai apie kuriuos kalbėsime, yra labai susieti su ta filosofija: ir su Gurdžijevo, ir su Šestovo, Berdiajevo.. Nors ir susiekia, bet yra tarsi atskirai. Tačiau tarp jų yra kažkas bendra. Tas bendrumas tarp menininkų ir filosofų yra tas, kad ši problema yra suvokta.
Reikalas ne tas, kad aš nepajėgiu prisikelti, nes per daug sunku, o tame, kad prisikėlimas suvokiamas kaip aktualus reiškinys. Ir tada kuriami memuarai, atsiminimai, kur vyrauja aktualizuota atmintis. Ir apie tokius memuarus kalbėsime, nuolat į pagalbą pasikviesdami filisofiją.
Pradėsime nuo Andrej Belyj (Bugaev 1880-1934) ir jo apysakos Kotik Letaev. Mažai kas ją skaito, nes galima išeiti iš proto. Tai absoliučiai nesuprantama. Kai perskaičiau Bugajevo Kotik Letaev, nieko nesupratau. Gerai, kad mūsų katedroje dirbo D. Maksimovas, kuris būdamas dar 14-kos metų perskaitė ir daug ką suprato. Jis pasakė, kad aš nesupratau, nes pamiršau, – pamiršau save. Bugajevas aprašo absoliučią tikrovę, kuri neprieinama tiems, kurie pamiršo save.
Jeseninas apie Kotik Letaev: „Tai genialu. Tai ne mintys – tai minčių šešėliai. Jis supranta, jam lengviau, nes jis poetas.
A. Belyj rašo: Ne mano gyvenimo istorija, nors aš gimiau Arbate, kur pragyvenau 30 metų, penkis metus keliavau, vėl apsigyvenau Arbate, o dabar gyvenu Sodo žiede (Sodovoe koljco). Tai ne istorija apie tai ką buvau įsimylėjęs, su kuo susipykau ar ką aš laikau savo draugais, bet mano gyvenimo istorija ir pajautimas bei prisiminimas apie šalį, kurioje gyvenau iki gimimo.
Įdomu: prisiminimas apie šalį, kurioje gyvenau iki gimimo… Ši apysaka yra apie tai. Yra vieta kur Belyj prisimena savo gimimą, paskui prisimena kas buvo po gimimo: po pusės metų, po metų, dviejų, dviejų su puse, trijų metų. Savo gimimą jis prisimena paprastai: Yra aš ir ne aš. O po to, būdamas trejų metų jis suserga tymais ir jam atsivėrė atmintis. Jis pradėjo atsiminti kas buvo iki gimimo. Tuo sunku patikėti. Bet iš kitos pusės atrodo įtikėtina, kai imi skaityti panašias autobiografijas.
Kai aš tai perskaičiau ir pabandžiau suvokti, pradėjau klausinėti savo pažįstamų, koks yra jų pirmasis prisiminimas ar jie neprisimena kažko keisto. Ir tapo įdomu, pasirodė, kad kai kas atsimena save pusės metų. Kai kas vienerių, pusantrų ar dviejų metų. Belovas „Lad“ apie savo kraštiečius.
Tada tampa aišku, kad L. Tolstojus be Karo ir taikos, Annos Kareninos, Prisikėlimo ir kitų kurinių parašė vieną knygą, kuri nulėmė daugelio žmonių mąstymą. Tai „Mano pirmieji prisiminimai“ . Joje aprašyti trys prisiminimai.
Vienas iš jų, – kai jis prisimena save kai jį vysto vystyklais. Supranta, kad tie žmonės, kurie jį vysto myli jį, bet kodėl jie suteikia jam tokį nepatogumą. Ir jis spardydamasis verkia. Tai pirmasis jo prisiminimas.
Antrasis – jis sėdi geldoje, o jį maudo. Rankele jis glosto geldą ir aštriai jaučia: priobščiajetsia k tomy, čto nazyvaetsia plotj. Lietuviškai sakant sąveikauja… na, šiuo atveju su gelda, kuri kvepia įvairiais kvapais.
Trečias prisiminimas, – vaikai gyvena viršuje, o apačioje suaugusieji. Jis nustoja būti vaiku ir jį perkelia iš viršaus į apačią. Ir jis supranta, kad tai likimas, kad taip reikia ir jis atsisveikina su tuo kas jam buvo duota, atsisveikina su rojiniu gyvenimu ir pereina čia. Tačiau taip reikia, toks likimas. Ir tai svarbiausia mūsų tema – prisiminimas apie rojų. Taip bus visada. Tik kitaip pakreipta.
A. Belyj, kai prisiminė savo gyvenimą nuo trijų metų iki nulio ir dar toliau, suprato, kad mūsų kalba netinka perpasakoti tokiems prisiminimams. Vėliau jis parašys, kad savo tėvą priėmė kaip Dzeusą, kuris įsidėdavo žaibą į portfelį ir eidavo į universitetą. Jo tėvas buvo matematikos profesorius.
Tai vėlesnis prisiminimas kai jam atsivėrė mitas, – na, kai jis rašydamas pradėjo naudotis mitinėmis metaforomis, tačiau jis pergyvena, tiktai nežino kaip tai pavadinti, pvz., – длиннейший гад дядя Вася. дядя Вася., realus, o длиннейший гад – jau mitologinė metafora… gal gundytojas. Koridorius vaikui yra mažo laipsnio labirintas. Žodis „labirintas“ ateis vėliau, bet kol kas koridorius jam kaip labirintas. Metaforą: „Perėjo ugnį, vandenį ir varines triūbas“ priima kaip tam tikrą tikrovę, kurią jis praėjo.
„Gyvenu popiramidinio Egipto laikais“ – rašo Belyj. O po to jis tam gauna patvirtinimą. Kai jau subrendęs atvažiuoja į Egiptą ir, matо senovinius akmenyse iškaltus piešinius, jis supranta, kad tai jo vaikystės prisiminimai. Tai tikrovė, kuri buvo tada, kai dar jis nekalbėjo. Ir tie ikikalbiniai prisiminimai niekaip nesiderina su suaugusiųjų kalba.
Jeigu vaikui sako, kad griaustinis – tai elektros krūvių sankaupa, tai niekaip jo neįtikina. Jis atsimena kitaip. Perkūnas – tai ne elektros krūvis. Bugajevui tai ne autoritetas. Jam autoritetas jo sąmonės iki kalbos patirtis, tas jam yra svarbu. Tačiau kalba to išreikšti neįmanoma. Ir tada apysakoje Kotik Letaev, jis pradeda naudotis įprastomis metaforomis, paimtomis iš rusų ir kitokios poezijos.
Kas yra kambarys? Jis serga, guli lovoje, kambaryje, auklė, lempa… bet tas kambarys apsuptas tik trimis sienomis ir aš čia gerai jaučiuosi. O štai iš ten, kur turėtų būti ketvirtoji siena, kažkas atplaukia, kažkoks tai chaosas. Ir kaip jį įveikti? Mes jį įveikiame – kambarį iš trijų sienų pakeičiame kambariu su keturiomis sienomis. Mes atsiskiriame nuo chaoso, jis mums nereikalingas. Smegenų paskirtis žr. Sielos pasakoja.
Ir ką tada mes darome? Mes surandame sąvokas arba kaip rašo Bugajevas: покров наброшенный над бездной – citata iš Tiutčevo.
Tai tas pats, ką sako ir Lomonosovas:
Лицо свое скрывает день
Поля покрыла мрачная ночь
Открылась бездна звезд полна
Звездам нет счета нет конца.
Tik Lomonosovui bedugnė, o Bugajevui – chaosas. Ir žmogus nuo to chaoso užsidengia sąvokomis. Bet kurdamas sąvokas žmogus ima pertvarkyti ir kurti pasaulį. Tai galbūt pati svarbiausia kūrybos esmė: kažką išskirti ir pavadinti, duoti vardą, sukurti sąvoką, kurią visi jau daug maž vienodai supranta.
Uždavinys: atsekti kaip ta ikikalbinė sąmonė, tie atsiminimai apie būtį iki gimimo susiliečia su dabartine aktualia būtimi. Labai sunkus uždavinys. Tam reikia daug ką prisiminti.
Filosofija labai viską apibendrina, o mums reikia konkretumo, kurį randame literatūroje.
II
Bugajevo herojus nuo trijų metų eina iki link gimimo ir dar toliau. O ar yra kitų panašių pavyzdžių? Jų yra daug.
Kai aš (Averinas) pradėjau klausinėti žmonių apie pirmuosius prisiminimus išgirdau įdomių dalykų. Vienas jaunas dailininkas papasakojo, kad jis prisimena: sėdžiu ant kilimo ir juokiuosi, man gal vieneri, gal pusantrų metų. Tėvai žiūri į mane, taipogi juokiasi, bet jie nesupranta kodėl aš juokiuosi. Noriu pasakyti, bet pasakyti negaliu, nes nemoku kalbėti. Bet juokiuosi, todėl, kad savo sąmonėje bandau kalbėti, tarti žodžius, bet žodžiai dar nesitaria ir aš juokiuosi.
Yra atsiminimai ir už biografijos ribų. Viena moteris man parašė: Tai buvo Repino vietovėje. Ėjau ežero pakrante ir staiga ežeras išnyko, atsirado dykuma ant mano pečių akmuo, o priekyje piramidė. Kiek laiko tai tęsėsi nežinau. Paskui vėl viskas sugrįžo į savo vietas ir kažkoks skausmas širdyje. Kitą dieną gydytojas pasakė, kad buvo lengvas stenokardijos priepuolis.
Ivanov Biačeslav Ivanovič parašė autobiografinę poemą Mladenčestvo. Jis ją rašė Vienos posmais (venskaja strofa):
Вот жизни длинная минея
Воспоминание палимпсест
Её единая идея
Аминь всех жизней – в розах крест.
Солгать и в малом не хочу,
Мудрый иное умолчу.
Poema vadinasi Kūdikystė, bet joje sakoma, kad ilga minėja. Minėja – kiekvienos dienos apeiginė liturginė knyga.
Pаlimpsestas – (gr. palimpsestos – pergamentas ar papirusas rašymui panaudotas antrą kartą.) Kai rašydavo ant pergamento, o jis būdavo brangus, tai kartais senus rašmenis nutrindavo ir užrašydavo naujus rašmenis. Tokių tekstų daug. Pavyzdžiui, buvo nutrintas Cicerono dialogas apie valstybę, o paskui jį atstatė. Atsistato bet kokia informacija. Ir kompiuteryje atsistato.
Prisiminimas, palimpsestas – tai maždaug tas pats ką jau kalbėjome apie Tolstojų. Aš turiu viršutinį sąmonės sluoksnį. Jis labai aiškus konkretus, suprantamas, tai ką aš dabar suvokiu. Žemesni sluoksniai jau nusitrina. O pats žemiausias – labai sunkiai prieinamas. Čia reikia tų pastangų apie kurias rašo Berdiajevas, Karsavinas, Gurdžijevas, Šestovas.
И вышла из туманной лодки
На берег земного бытия
Изгнаница душа моя. – tai ne atmintis, tai vaizdinys, nors gali būti ir atmintis.
Siela pamiršta apie ankstesnį gyvenimą, bet ne visada pamiršta ar ne pilnai pamiršta. Ir Ivanovas prisimena ko tikrovėje nebuvo, jis prisimena jūrą, tačiau toliau kažką absoliučiai neįprasto. Betgi gyvybė atsirado iš jūros, o nėštumas prabėga vandenyje.
Pabandykime nutrinti tą pirmąjį kūdikystės prisiminimą ir prisiartinti prie tos metafizinės pasaulio pradžios, kuri nėra mano asmeninė atmintis. Tokį keistą bandymą Ivanovas daro savo poemoje. Tai jau aktualizuota atmintis. Ir jis atsiranda toje srityje, kuri tikriausiai visiems mums prieinama, bet niekaip negalime apie ją prisiminti, papasakoti ir pagalvoti, kad tai tikrovė. Todėl Ivanovas ir sako: nemeluosiu nei žodžio.
Kai Gėtė rašė savo autobiografiją, jis apie vaikystę nerašė, nes nebuvo tikras ar tai jo atsiminimai ar apie tai jis girdėjo pasakojant. Bugajevas sako, kad Gėtės vaikystės atsiminimai įsikūnijo jo baladėse, o ypač „Miško valdoves“.
Pereikime prie rašytojų realistų. Ivanas Buninas ir jo autobiografinė apysaka Arsenjevo gyvenimas (Žiznj Arsenjeva). Būdamas 50 metų savo biografiją jis parašė proza. Buninas rašė, kad kai jis save vaikystėje pirmą kartą pamatė save veidrodyje, pagalvojo: ar tai aš? Ir parašė apsakymą Zerkalo arba Istok dnej (Dienų ištakos) ir numetė. Biografija nesirašė, nes ne taip pradėjo.
Jis pradėjo nuo tokio įvykio, kuris yra memuarinis, jau kaip sustingusi atmintis. Apsakymas Veidrodis – tai memuarinis kūrinys. Jame nėra aktualizuotos atminties, nėra dabarties sujungimo su praeitimi. Tada nėra asmenybės prikėlimo, bet yra aš įvairiose savo kokybėse ir pavidaluose. O kai 1927 metais grįžta prie memuarų ir parašo autobiografinį romaną Arsenjevo gyvenimas, jis padeda nuo citatos: daiktai ir darbai dar neparašyti tamsa pasidengia ir užmaršties karstui atitenka, o parašytieji tarsi gyvi…
„Вещи и дела, аще не написанiи бываютъ, тмою покрываются и гробу безпамятства предаются, написавшiи же яко одушевленiи …”
Toliau anketinis principas: Gimiau prieš 50 metų vidurinėje Rusijoje, tėvų sodyboje … ir nutrūksta.
O toliau jis rašo: Mumyse nėra savo pradžios ir pabaigos jausmo. Ir labai gaila, kad man pasakė, kad aš gimiau. Jei nebūtų pasakę, aš dabar supratimo neturėčiau apie savo amžių, – tuo, kad aš dar visai nejaučiu amžiaus naštos, – o tai reiškia, kad aš būčiau apsaugotas nuo minties, kad po dešimties ar dvidešimties metų man lyg tai priklauso numirti.
Я родился полвека тому назад, в средней России, в деревне, в отцовской усадьбе.
У нас нет чувства своего начала и конца. И очень жаль, что мне сказали, когда именно я родился. Если бы не сказали, я бы теперь и понятия не имел о своем возрасте, – тем более, что я еще совсем не ощущаю его бремени, – и, значит, был бы избавлен от мысли, что мне будто бы полагается лет через десять или двадцать умереть. А родись я и живи на необитаемом острове, я бы даже и о самом существовании смерти не подозревал. „Вот было бы счастье !” – хочется прибавить мне. Но кто знает? Может быть, великое несчастье. Да и правда ли, что не подозревал бы? Не рождаемся ли мы с чувством смерти? А если нет, если бы не подозревал, любил ли бы я жизнь так, как люблю и любил?
Apie savo kūdikystę Buninas rašo: „Savo kūdikystę (mladenčestvo) prisimenu su liūdesiu, – kiekviena kūdikystė liūdna. Skurdus tylus pasaulis, kuriame sapnuoja, svajoja (grezit) gyvenimą dar ne visai gyvenimui prabudusi, visiems ir viskam svetima, baili ir švelni siela. Auksinės laimės laikas!. Ne. Tai nelaimingas, skausmingai jautrus, graudus laikas.
Младенчество свое я вспоминаю с печалью. Каждое младенчество печально: скуден тихий мир, в котором грезит жизнью еще не совсем пробудившаяся для жизни, всем и всему еще чуждая, робкая и нежная душа. Золотое, счастливое время! Нет, это время несчастное, болезненно-чувствительное, жалкое.
Vaikų akyse, ypač kūdikių, yra kažkokio keisto ir graudaus liūdesio – savo pirmgimį vadinau liūdnuku. Jie nekalba, jie liūdi. Ar jie žino, kad jie išnyks? Ar jie žino, kas yra pasaulio sielvartas? Turbūt. Vaikai nepaprastai protingi, jie žino daugiau už mus. (A. Patackas Vaikas yra Adomas).
Buninas aprašo tai, kas žinoma iš Platono. Siela buvo Ten ir staiga ji įsikūnijo. Tas skirtumas, kuri kūdikystėje jaučia siela, yra skaudus. Tai retas aprašymas, nors jų dabar jau yra.
Ko metų vaikas sapne verkia? Sausas, sotus, mylimas, o jis verkia. O toliau Buninas rašo: Labai skurdžios tos žinios, kurias įgyjame per savo trumpą gyvenimą. Yra kitos begaliniai didesnės. Apie tai mes ir kalbame. Mūsų sąmonė nėra tabula rasa. Štai kodėl bet kokios žinios yra atsiminimas (atpažinimas). Platono mnemonika – atsiminimo metodas.
Frazė iš Nabokovo romano Ada, iš skyriaus Laiko tekstūra: Гений тотального воспоминания. Čia jos pažodinis vertimas, o štai kaip išvertė vertėjas: Гениальный обладатель всеоблемлющей паняти. Absoliutaus prisiminimo genijus. Visaapimančios atminties genijus. Romanas parašytas anglų kalba. Tai ta pati atmintis su kuria mes gimstame, apie kurią rašo Buninas. Tai žinojimas aukščiausia prasme. Tas žinojimas su kuriuo mes gimstame. O toliau kas?
I. Buninas rašo: Vaikiška mano siela pradeda priprasti prie naujos savo būveinės. Randa joje daug džiugų, jau be skausmo, malonios prigimties malonumų, pastebi žmones ir jaučia jiems įvairius daugiau ar mažiau sąmoningus jausmus.
Детская душа моя начинает привыкать к своей новой обители, находить в ней много прелести уже радостной, видеть красоту природы уже без боли, замечать людей и испытывать к ним разные, более или менее сознательные чувства.
Vaiko siela pradeda priprasti prie naujos būveinės... ir užmirštame. Pamirštame tai ką žinojome. Ir toje naujoje būveinėje taipogi daug yra gero, medžiagiško, galima čiupinėti, kišti į burną, uostyti, klausytis…
Bugajevas savo kūrinį Kotik Letaev pradeda Natašos Rostovos žodžiais, kuriuos jis paėmė iš L. Tolstojaus romano Karas ir taika:
– Знаешь, я думаю, – сказала Наташа шепотом… – что когда вспоминаешь,вспоминаешь, все вспоминаешь, до того довспоминаешься, что помнишь то, что было ещепрежде, чем я была на свете… (Л. Толстой. „Война и мир”. Том II)
Tie žodžiai Bugajevui užkliuvo, nes tai ir jo asmeninė patirtis.
Buninas rašo, kad jis joja namo: naktis, žiema ir prisimena kaip prieš du metus keliavo tuo pačiu keliu… nei minutei neprarasdamas transo būsenos..., Įsivaizduokite, jojimo ritmas, Žukovskio eilių ritmas ir … paskui, pojūtis, kad jis joja su šalmu ir su meškos kailiniais… Ir taip bus per visą romaną Arsenjevo gyvenimas.
Žmogus turi daug prietarų ir vienas iš jų, kad jis yra mirtingas. Kitas – kad tai, ką jis žino yra teisinga.
Kur man sustoti kelyje į savo pradžią? Iš ko ir kaip susidėjo, kas vadinama gyvenimu? Argi tai ir yra, kas vadinama mano prisiminimais? Argi man dabar neatrodo, kad aš atsimenu Asiriją, Babiloną, Graikiją, Chaldėją, Egiptą, vos ne pasaulio sukūrimą.
Bunino poezijoje yra žodis dovremennyj – ikilaikinis. Ikilaikinis jūros ošimas. Tai dar iki pirmos pasaulio kūrimo dienos pabaigos. Toliau Buninas rašo apie rojaus atsiminimus.
Paskutinė romano dalis paskirta dviem neišpildomiems dalykams:
1. Kūrybos neišpildomumas. Rašytojas visada nepatenkintas tuo, ką parašė.
2. Nešpildoma ir meilė. Čia persakome pačią skeptiškiausią A. Čechovo frazę: Meilė – tai kažkas didinga, kas buvo praeityje ar kažkas didinga, kas bus ateityje. Dabartinė meilė nepatenkina.
O toliau visiškai neįtikėtina romano pabaiga: Neseniai mačiau ją sapne, vienintelį kartą per visą ilgą gyvenimą. Jai buvo tiek metų kaip ir tada mūsų bendro gyvenimo ir bendros jaunystės metu. Tačiau jos veide buvo nuvytusio grožio žavesys. Aš mačiau ją neaiškiai, bet su tokia meile ir džiaugsmu, tokiu kūnišku ir dvasiniu artumu, kokio nejaučiau niekam ir niekada.
Недавно я видел ее во сне — единственный раз за всю свою долгую жизнь
без нее. Ей было столько же лет, как тогда, в пору нашей общей жизни и общей
молодости, но в лице ее уже была прелесть увядшей красоты. Она была худа, на
ней было что-то похожее на траур.
Я видел ее смутно, но с такой силой любви, радости, с такой телесной и
душевной близостью, которой не испытывал ни к кому никогда.
Ir šitaip užbaigia romaną.
Šitas dvigubas neišpildomumas – meilės ir kūrybos – apsijungė. Tai galima pasiekti tik prikeliant asmenybę.
Štai ką reiškia aktualizuota atmintis. Buninas pradeda darbą su savo atmintimi. Jis atsiminė ne tik veidrodį, jis prisiminė kūdikystę ir tolygiai juda iki rojaus prisiminimų.
L. Šestovas: Manęs nedomina filosofija, mane domina filosofas. Jis ginčijosi su Vl. Solovjovu, kuris sukūrė visiems (kai kam ar daugeliui) tinkančią filosofinę sistemą. Bet filosofai kartais kalba apie tai kas neįeina į sistemą. Ir čia jie pasireiškia visa savo galia. Ir tie nukrypimai domina Šestovą. (galima apie tai kokia turėtų būti filosofinė sistema, kuri tikrai visiems tiktų. Tai turėtų būti labai plati ir labai gili sistema, kurioje galėtų išsitekti visi individualūs ir asmeniniai, bet kokio žmogaus patirtys ir suvokimai.)
L. Šestovas: Žmogaus vystymasis nuėjo loginio mąstymo keliu, kurdamas visiems privalomas ir suprantamas tiesas ir todėl mūsų mąstymas uždarė save į kalėjimą. Jis tapo hermetiškas, atmetė visa tai kas asmeniška, individualu, subjektyvu.
Kas yra mokslas? Išskirti kažką iš visumos ir pavadinti vardu, sukurti sąvoką. Pvz., Piemuo danguje mato žvaigždes. Jų nesuskaičiuojama daugybė ir nėra jokios sistemos. Bet jis keletą ar keliolika žvaigždžių išskiria ir pavadina tam tikru vardu ir taip atsiranda žvaigždynas: Šienpjoviai, Sietynas ar Grįžulo ratai.
Pažinimo medis – tai daugybos lentelė, fizika, logaritmai kai logika, bendros formulės ir bendri dėsniai reikalauja panaikinti visa kas individualu ir viską pakelti iki bendrumo.
Taip protas nugalėjo save ir taip mes buvome išvaryti iš Rojaus, nes rojuje nebuvo supratimo ne tik apie logiką, bet ir apie moralę. Tai ir yra, ką žmogus turi prisiminti. Vienas iš mūsų gyvenimo uždavinių – prisiminti kaip mes gyvenome rojuje. Ir tai galima. Tolstojus tai gerai atsimena. Jis rašo kaip jis sėdi ant tvenkinio kranto ir gaudo karosus. Ir staiga gyvenimo žavesys (vostorg)… aišku, ne todėl, kad pagavo karosą.. Ir jūs tai žinote. Visi tai jaučia, tik negalime suprasti iš kur tai mumyse? Iš kur tas laimės jausmas? Priežastys gali būti įvairios, bet geriausia be priežasties.
Pvz., aš atsimenu vaikystėje… Iš kur jis žmoguje? Tai rojinio gyvenimo prisiminimas. O jei laikas yra apskritas, tai mūsų laukia Rojus iš kurio išėjome.
O kas yra Rojus? Rojus – tai būti Dievo akivaizdoje – gyvame ryšyje su juo ir vėl grįžti prie to gyvo būties pajautimo, kuris būdingas visiems ir gyvena kiekvieno žmogaus sieloje. Tik reikia atsiminti. Pasistenkime atsiminti. Tai ne išimtis.
Štai tokia yra gyva atmintis, aktualizuota, šiminutinė (sijuminutnaja) atmintis. Tai sako, kad žmogus gali prisikelti.
Pabraukti Aleksandro Žarskaus komentarai.