Būdama dar visiškai jauna, Pati Vilson sužinojo, kad ji serga epilepsija. Jos tėvas Džimas Vilsonas mėgo rytais bėgioti. Vieną rytą Pati nusišypsojo savo paaugliška šypsena ir tarė: „Tėti, aš labai norėčiau bėgioti kartu su tavimi, bet bijau, kad mane gali ištikti priepuolis”.
Tėvas atsakė: „Aš žinau, kaip su tuo tvarkytis, taigi galime pradėti bėgioti”.
Ir jie bėgiodavo kiekvieną dieną. Jiems buvo smagu kartu, o Pati nepatyrė jokių priepuolių. Po dviejų savaičių ji tėvui pasakė: „Tėti, aš labai norėčiau pagerinti moterų pasaulio ilgų nuotolių bėgimo rekordą”. Jos tėvas Gineso rekordų knygoje perskaitė, kad didžiausias atstumas, kokį yra nubėgusi moteris, yra 80 mylių. Tada Pati paskelbė: „Kai tapsiu pirmakurse, nubėgsiu nuo Orange grafystės iki San Francisko (atstumas – 400 mylių). Kai mokysiuos antrame kurse, nubėgsiu iki Portlendo Oregono valstijoje (apie 1500 mylių). Trečiame nubėgsiu iki Sen Lujo (apie 2000 mylių). Paskutiniame kurse nubėgsiu iki Baltųjų Rūmų (daugiau nei 3000 mylių)”.
Turint galvoje jos ligą, Pati planas buvo labai ambicingas, bet ji pati sakydavo, kad epilepsiją vertina kaip „nepatogumą”. Ji skyrė dėmesį ne tam, ką prarado, o tam, ką turėjo.
Tais metais, vilkėdama marškinėlius su užrašu „Aš myliu epileptikus”, ji nubėgo iki San Francisko. Tėvas visą kelią bėgo kartu, mama (kurios profesija – slaugė) atsargumo dėlei iš paskos važiavo automobiliu.
Antraisiais studijų metais Pati jau palaikė ir kurso draugai. Jie padarė didžiulį plakatą su užrašu „Bėk, Pati, bėk” (šis šūkis tapo jos moto ir jos pirmosios knygos pavadinimu). Bėgdama savo antrąjį maratoną ji susilaužė pėdos kaulą. Toliau bėgti gydytojas jai už draudė. „Kad neįvyktų negrįžtamų pakitimų, tavo kulkšnį turiu sugipsuoti”,-sakė jis.
„Daktare, jūs nesuprantate”, – nenusileido Pati. – Tai nėra mano asmeninė užgaida. Tai daug didesnis reikalas! Aš bėgu ne vien dėl savęs, aš bėgu, kad nutraukčiau grandines, kurios varžo daugelį žmonių. Argi negalima ko nors padaryti, kad galėčiau tęsti maratoną ?” Viena išeitis buvo. Vietoje gipso jos koją buvo galima apvynioti lipniu tvarsčiu. „Koja ištins ir labai skaudės”, – įspėjo gydytojas. Pati liepė apvynioti koją tvarsčiu.
Ji sėkmingai užbaigė bėgimą į Portlendą, o paskutinę mylią kartu su ja bėgo Oregono valdytojas. Laikraščių antraštės skelbė: „Super- bėgikė Pati Vilson savo septynioliktojo gimtadienio dieną užbaigė maratoną, kuris turėjo atkreipti dėmesį į epileptikų problemas.”
Į Vašingtoną beveik nedarydama pertraukų Pati bėgo keturis mėnesius. Atbėgusi ji spaudė ranką JAV prezidentui ir jam kalbėjo: „Noriu, kad žmonės žinotų, kad epileptikai yra normalūs žmonės ir gali gyventi normalų gyvenimą”.
Šią istoriją neseniai pasakojau viename savo seminare. Po jo prie manęs priėjo žmogus ašarotomis akimis, ištiesė didelę mėsingą ranką ir pasakė: „Markai, aš esu Džimas Vilsonas. Jūs ką tik kalbėjote apie mano dukrą Pati”. Jis man papasakojo, kad jos kilnių pastangų dėka buvo surinktas ne vienas milijonas dolerių ir už tuos pini gus visoje šalyje atidaryti 19 epilepsijos gydymo centrų.
Pati Vilson, galėdama tiek mažai, sugebėjo padaryti tiek daug. Ką savo ir kitų labui galite padaryti jūs?
Markas V. Hansenas
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.