Pasaulio pakrašty, Kąirkalbėti mieste, plytėjo klonis, kuriame net patį vidurvasarį žmonės negalėdavo sušilti. Klonis buvo gražus, derlingas ir žalias, tačiau jį dengė didžiulio kalno metamas amžinas šešėlis. Šis kalnas buvo toks neregėtai aukštas, kad pro jį negalėjo prasiskverbti nei šviesa, nei šiluma.
Klonio gyventojai, žinoma, jau buvo įpratę gyventi šešėlyje ir šaltyje; tačiau vis tiek troško bent retsykiais pajusti vasaros šilumą.
Pavydžiai žvelgė į kalno viršūnę, siekiančią debesis, kur sniegu apdengtuose uolų iškyšuliuose žaidė saulė.
Kai kas svajojo užkopti aukštyn, tačiau taip ir nesiryžo artintis prie aštrių kalno uolų, nuo kurių naktį sklido keisti garsai.
Žmonės kantriai laukė, kol vėjas ir bėgantis laikas pamažu sunaikins kalną, ir tuomet juos galės pasiekti saulės šiluma.
„Turiu bent jau pabandyti“
Ir štai vieną dieną tame krašte gimė berniukas.
Jis nebuvo nei stipresnis, nei aukštesnio ūgio, nei sumanesnis už kitus vaikus. Taigi neturėjo jokių išskirtinių savybių. Tik augdamas ėmė galvoti, kad jam nesinori visą ( gyvenimą laukti gero oro, trupučio saulės ir šviesos: „Na ir kas, kad ima baimė. Bandysiu ten įkopti“.
Kai klonio gyventojai sužinojo, kad vaikas sumanė susigrumti su aukštuoju milžinu, visaip bandė jį perkalbėti.
– Kalnas pernelyg status ir lygus, palypėjęs vos kelis metrus nusirisi žemyn ir prasiskelsi galvą į aštrius akmenis, – sakė vienas.
– Kalno urvuose gyvena baisingi žvėrys, nejau negirdi kaip jie riaumoja? – gąsdino antras.
– Dar niekas nėra užkopęs į tą kalną, – rėkė tūla senutė, – kas manaisi esąs?
– Turiu bent jau pabandyti, – atsakė vaikas.
Jis susikrovė kuprinėlę, įsidėjo užkandžio, pasiėmė tvirtą lazdą ir iškeliavo.
Iš pradžių berniukas kopė labai iš lėto, dėmėsimai ieškodamas uolos iškyšų. Suprato, kad kalnas tik iš apačios atrodo status, lygus, neįkopiamas. Tačiau kuo aukščiau jis kopė, tuo daugiau atrasdavo plyšių, visokių keliukų, o sniego plotus įveikti pasirodė visai lengva.
Jis kilo aukštyn ir aukštyn.
Išvydo trykštantį upokšnį, kurio vanduo grumėjo tarp uolų, ir suprato, kad tai jis skleidė garsus, taip bauginusius klonio gyventojus. Net susijuokė, prisiminęs, kiek naktų praleido galvą pakišęs po pagalve dėl „riaumojančio“ kalno baimės.
Dabar jis jau nieko nebebijojo. Ropštėsi aukštyn, pamažu, bet atkakliai. Kartais šiek tiek prarasdavo drąsą, stebėdamas tolumoje stūksančias granito sienas, kurios kilo į dangų beveik vertikaliai ir atrodė tarsi nugludintos. Tačiau kai prie jų priartėdavo, visuomet atrasdavo kokį išsikišimą, į kurį gali įsikibti, ar plyšį, į kurį įsprausti koją. Darbuodamasis abiem rankomis ir kojomis berniukas kopė aukštyn.
„Ateikite, tai įmanoma!“
Galiausiai pasiekė kalno viršūnę. Ten aukštai jį užliejo šilti saulės spinduliai. Berniukas jautė neapsakomą smagumą. Tuomet pažvelgė žemyn ir pamatė klonio gyventojus, kurie atrodė mažut mažutėliai. Vaikas ėmė šaukti:
– Ateikite, ateikite! Pamatysite, kad užkopti įmanoma!
Tie, kurie užgniaužę kvapą stebėjo berniuko kopimą, tuoj pat paliko klonį ir ėmė ropštis aukštyn. Kiti ėmė krautis lagaminus kelionei. Tačiau norėjo pasiimti visus sau brangiausius daiktus, todėl niekaip neįstengė apsispręsti: vis grįždavo atgal pasižiūrėti, ar ko nepamiršo. Daugelis nė neketino leistis į žygį: labiau norėjo likti namie ir laukti, kol laiko bėgsmas įveiks didįjį kalną.
Tačiau nuo tos dienos nuolat kas nors pasiekia kalno viršūnę ir tučtuojau ima pergalingai šaukti, o aidas, atsidusęs į kalno uolas, kartoja:
– Ateikite, ateikite! Pamatysite, kad užkopti įmanoma!