Didžios mintys pasiekia tik išmintingųjų ausis, o didūs darbai – visą žmoniją.
Emilė P. Bisel
Tikriausiai esate girdėję apie Osceolą Makarti, aštuoniasdešimt aštuonerių metų moterį iš Misisipės valstijos, daugiau nei 75 metus dirbusią skalbėja? Išėjusi į pensiją, ši moteris nuvyko į banką ir didžiai nustebo sužinojusi, kad skurdžios nuo kiekvienos algos atidedamos santaupos virto solidžia 150 000 dolerių suma. O tada, dideliam visų nustebimui, nė nemirktelėjusi beveik visus šiuos pinigus paaukojo Pietų Misisipės universitete studijuojantiems, finansinių sunkumų turintiems afrikiečių kilmės amerikiečiams. Netrukus moters vardas mirgėjo visuose šalies dienraščiuose.
Bet kai ko jums neteko girdėti – kaip Osceolos Makarti dovana paveikė mano gyvenimą. Esu devyniolikos metų ir pirmoji gavau šios moters paskirtą stipendiją.
Buvau uoli mokinė, visa širdimi trokštanti lankyti Pietų Misisipės universitetą. Deja, neįtraukta į stipendiją gaunančiųjų studentų sąrašą, nes per stojamąjį egzaminą pritrūko vieno balo. Kad galėčiau mokytis universitete, privalėjau gauti stipendiją.
Vieną sekmadienį laikraštyje perskaičiau pasakojimą apie Osceolą Makarti ir jos dosnią dovaną. Parodžiau straipsnį motinai, ir abi pripažinome, kad moters dovana iš tiesų labai vertinga.
Kitą dieną nuėjau į finansinės paramos centrą; ten sužinojau, kad pinigų dar nėra, bet jei atsirastų , jie man paskambinsią. Po kelių dienų, beskubėdama pro duris paskui mane į darbą pavežti pasirengusią mamą išgirdau skambantį telefoną. Pakėliau ragelį. Kol už lango nepaliaujamai aidėjo automobilio signalas, kurį mane skubindama spaudė mama, ragelyje išgirdau, kad esu išrinkta pirmąja, kuriai skiriama Osceolos Makarti stipendija. Mane apėmė ekstazė! Kiek įkabindama puoliau pranešti mamai šią naujieną. Norėdama įsitikinti, jog tai tiesa, mama dar sykį pati paskambino į centrą.
Pirmą kartą Osceolą Makarti išvydau spaudos konferencijoje; pasijutau taip, lyg būčiau susitikusi šeimos narį. Osceolą niekada nebuvo ištekėjusi ir neturėjo vaikų, todėl mano šeima tapo ir jos šeima. Juodvi su mano senele dažnai kalbasi telefonu, drauge kur nors nueina, be to, moteris dalyvauja daugelyje mūsų šeimos susibūrimų.
Kartą kalba pasisuko apie ledus. Sužinoję, kad Osceolą mažai tėra ragavusi šio skanėsto, visi sulipome į automobilį, nusivežėme ją į „Pieno karalienę” ir užsakėme pirmąjį jos gyvenime ledų ir bananų gardėsį! Dabar Osceolą dažnai gardžiuojasi ledais.
Osceolą visą gyvenimą sunkiai dirbo, nuo aušros lig sutemos rankomis skalbdama drabužius. Pakeliui į mokyklą kasdien pravažiuodavau jos namą. Žinoma, tada to dar nežinojau, bet visada grožėdavausi rūpestingai prižiūrima veja ir švaria bei tvarkinga aplinka.
Neseniai paklausiau, kodėl nė karto neteko jos ten pamatyti. Moteris atsakė, jog tikriausiai kitoje namo pusėje skalbusi drabužius.
Išėjusi į pensiją Osceola paprastai sėdi ir skaito Bibliją. Jei tik nebūna išėjusi atsiimti kokio nors apdovanojimo! Kiekvieną kartą atėjusi jos aplankyti randu kokią nors naują dovaną. O sykį Osceola buvo pakviesta net į Baltuosius rūmus. Ji dabar tokia laiminga ir išdidi, bet nė truputėlio nepasipūtusi. Mes iš kailio nėrėmės, mėgindami įtikinti ją nusipirkti kasetinį vaizdo magnetofoną, kad galėtų įsirašinėti programas ir matyti save per televiziją, o ji tik sėdi ir šypsosi.
Osceola padovanojo man kai ką daugiau nei stipendija. Ji atskleidė man dalijimosi su kitais prasmę. Dabar žinau, jog pasaulyje esama gerų žmonių, darančių gerus darbus. Visą gyvenimą sunkiai dirbusi ir dalijusi save kitiems, ši moteris įkvėpė ir mane už gera atsilyginti geru. Nusprendžiau kada nors papildyti jos stipendijos fondą.
Noriu atstoti Osceolai šeimą, kurios ji visada troško, todėl ėmiau ir ją vadinti močiute. O ji vadina mane vaikaite. Per Pietų Misisipės universiteto baigimo ceremoniją Osceola sėdės drauge su mano mama ir močiute – ten, kur jai ir priklauso.
Stefani Bulok