Nardžiau 40 pėdų gylyje. Žinojau, kad neturėčiau to daryti viena, bet pasitikėjau savimi. Srovės buvo nedidelės, o vanduo – toks šiltas, skaidrus ir viliojantis. Kai mane sutraukė mėšlungis, iš karto supratau, kokia buvau kvaila. Tai buvo pilvo mėšlungis, kuris privertė mane susiriesti. Bandžiau nusisegti specialų gramzdinantį diržą, bet buvau taip susirietusi, kad negalėjau pasiekti sagties. Aš ne galėjau judėti, skendau ir vis labiau bijojau. Žinojau, kad balione greitai baigsis deguonis. Norėjau pamasažuoti pilvą, bet negalėjau išsitiesti ir rankomis pasiekti sutrauktų raumenų.
Pagalvojau: „Negalima, kad viskas taip vyktų ir toliau! Reikia ką nors daryti!” Tiesiog negalėjau taip pražūti be pėdsakų, niekam nieko nežinant. Mintimis šaukiau: „Kas nors padėkite man!”
Tam, kas nutiko, nebuvau pasiruošusi. Staiga pajutau kažką iš nugaros pusės baksnojant į pažastį. „Rykliai!” – pamaniau. Mane apėmė tikras siaubas ir neviltis. Kažkas stipriai patempė mane už rankos.
Pamačiau akis – tai buvo pačios nuostabiausios akys, kurias man kada nors teko matyti. Galiu prisiekti, kad jos šypsojosi. Tai buvo didelio delfino akys. Žiūrėdama į šias akis pajutau, kad esu saugi. Mane baksnodamas jis plaukė toliau. Jo pelekas buvo po mano pažastimi, o mano ranka – jam nugaros. Aš jį apkabinau ir atsipalaidavusi leidausi plukdoma.
Pajutau, kad šis gyvūnas nori mane apsaugoti, pagydyti ir iškelti į vandens paviršių. Kai tik iškilome, pilvo mėšlungis praėjo; jaučiau, kad delfinas prie to irgi prisidėjo.
Iškilęs į paviršių jis mane plukdė kranto link. Kai buvome visai arti kranto, susirūpinau, kad jis gali užplaukti ant seklumos, ir nustūmiau jį giliau į vandenį, iš kur jis mane stebėjo – manau, norėdamas įsitikinti, kad man nieko neatsitiko.
Pasijutau lyg ne šiame pasaulyje. Nusiėmiau gramzdą, deguonies balioną, viską, ką vilkėjau, ir nuoga grįžau į vandenyną pas delfiną. Jaučiausi tokia lengva, laisva ir gyva, tenorėjau tik žaisti ir džiaugtis laisve. Delfinas paėmė mane ant nugaros ir su manimi žaidė. Pastebėjau, kad kiek toliau plaukiojo daugiau delfinų.
Po valandėlės jis grąžino mane į krantą. Buvau labai pavargusi ir išsekusi, ir jis nuplukdė mane į seklumą, kur buvau saugi. Tada jis pasisuko šonu ir viena akimi žvelgė į mane. Regis, taip vienas į kitą mes žiūrėjome visą amžinybę; būnant tokios transo būklės, mane užplūdo prisiminimai. Tada jis išleido vieną vienintelį garsą ir nuplaukė su kitais.
Elizabeth Gawain
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.