Džeris yra restorano vadybininkas. Jis visada geros nuotaikos. Kada tik kas nors nepaklaustų, kaip jis laikosi, jis visuomet atsakytų:
„Jei man būtų nors kiek geriau, aš būčiau dvyniai!“
Daug jo restorano padavėjų meta darbą, kai jis pakeičia darbą, kad galėtų sekti paskui jį iš vieno restorano į kitą.
Kodėl?
Nes Džeris buvo tikras motyvuotojas.
Jei darbuotojui būdavo prasta diena, Džeris visuomet atsirasdavo šalia ir parodydavo, kaip žvelgti į situaciją iš teigiamos pusės.
Matydamas jo stilių aš stebėjausi, taigi vieną dieną nuėjau pas Džerį ir paklausiau jo:
„Negaliu patikėti! Niekas nebūna pozityviai nusiteikęs visą laiką. Kaip tau tai pavyksta?“
Džeris atsakė: „Kas rytą aš atsibundu ir pasakau sau, šiandien aš turiu du pasirinkimus: būti gerai nusiteikęs arba būti blogai nusiteikęs. Aš visada pasirenku būti gerai nusiteikęs.
Kas kartą, kai atsitinka kas nors negero, aš galiu pasirinkti, ar būti auka, ar pasimokyti iš to. Aš visada renkuosi pasimokyti iš to.
Kas kartą, kai kas nors ateina pas mane skųsdamasis, aš galiu pasirinkti, ar priimti jų skundą, ar parodyti šviesiąją gyvenimo pusę. Aš visada renkuosi šviesiąją gyvenimo pusę.“
„Bet tai nėra visada lengva“,- aš paprieštaravau.
„Taip, tai lengva“,- Džeris atsakė.
„Visą gyvenimą mes turime pasirinkimų. Kai atmeti viską, kas nereikalinga, kiekviena situacija tampa pasirinkimas.
Tu renkiesi, kaip reaguoti į situacijas.
Tu renkiesi, kaip žmonės paveikia tavo nuotaiką.
Tu renkiesi būti gerai arba blogai nusiteikęs.
Kaip nugyventi gyvenimą, yra tavo pasirinkimas.“
Po kelerių metų, aš išgirdau, kad Džeris netyčia padarė kai ką, ko jokiu būdu negalima restorano versle.
Jis paliko užpakalines restorano duris atviras.
Ir tuomet ???
Rytą
jį užpuolė trys ginkluoti plėšikai.
Ko jie norėjo?
Pinigų, žinoma.
Džeriui bandant atidaryti seifą,
jo rankos iš streso drebėjo, jis surinko neteisingą kodą.
Plėšikai supanikavo ir šovė į jį.
Laimei, Džerį greit rado ir nuvežė į ligoninę.
Po 18 valandų chirurgijos ir kelių savaičių intensyvios slaugos, Džeris buvo išleistas iš ligoninės vis dar su kulkų skeveldromis kūne.…
Aš sutikau Džerį maždaug po pusmečiu po nelaimingo atsitikimo.
Kai paklausiau, kaip jis laikosi. Jis atsakė, „Jei man būtų nors kiek geriau, būčiau dvyniai. Nori pamatyti mano randus?“
Aš atsisakiau, bet paklausiau, kokios mintys jį aplankė per bandymą apiplėšti.
„Pirmas dalykas, atėjęs į galvą, buvo: aš turėjau užrakinti užpakalines duris“,- atsakė Džeris.
„Paskui, kai jie į mane šovė ir aš gulėjau ant grindų, aš prisiminiau, kad turiu du pasirinkimus: aš galiu pasirinkti, ar gyventi, ar mirti. Aš pasirinkau gyventi.“
Džeris tęsė, „Paramedikai buvo puikūs. Jie nuolat man kartojo, kad mano būklė gerėja.
Bet kai jie įvežė mane į reanimacijos palatą ir pamačiau daktarų bei seselių veidų išraiškas, aš išties išsigandau.
Jų akyse aš perskaičiau: „Jis yra miręs žmogus.“
Supratau, kad turiu kažką daryti.“
„Ką tu padarei?“,-paklausiau.
„Na, ten buvo didelė seselė, rėkianti man klausimus,“ tarė Džeris. „Ji paklausė, ar aš kam nors alergiškas.“
„Taip“, atsakiau.
Daktarai ir seselės nustojo dirbti ir laukė mano atsakymo.
Aš giliai įkvėpiau
ir sušukau: „Kulkoms!“
Jiems besijuokiant, pasakiau:
Aš renkuosi gyventi. Prašau, operuokite mane kaip gyvą, ne kaip mirusį.”
Džeris išgyveno medikų kompetencijos dėka, bet taip pat dėl savo nepaprasto požiūrio.
Aš iš jo pasimokiau, kad
kiekvieną dieną turime pasirinkimą, ar džiaugtis gyvenimu, ar nekęsti jo.
Vienintelis dalykas, kurį mes turime – kurio niekas negali atimti ar kontroliuoti yra tavo požiūris,
taigi, jei juo pasirūpinsime, viskas gyvenime klostysis daug lengviau.
Autorius nežinomas