Donos ketvirtokų klasė atrodė taip pat, kaip ir kitos. Mokiniai sėdėjo suoluose, sustatytuose po šešis penkiomis eilėmis. Mokytojos stalas pastatytas priekyje ir atsuktas į mokinius. Stende kabėjo mokinių darbai. Visais atžvilgiais tai buvo įprasta pradinukų klasė, tačiau kai šiandien čia įžengiau, pajutau kažką ypatinga. Klasėje plazdėjo nematomas jaudulys.
Dona – patyrusi mažo miestelio Mičigane mokytoja, po dvejų metų sulauksianti pensinio amžiaus. Tuo metu organizavau apygardos personalo tobulinimo projektą, kuriame savanoriškai sutiko dalyvauti ir ši pedagogė, ir jam vadovavau. Mūsų darbo tikslas – skleisti kalbos meno idėjas, skatinančias mokinius pasitikėti savimi ir padėsiančias jiems gyvenime. Donos užduotis šiame projekte – išklausyti paskaitas ir įgyvendinti jose pateiktas mintis. Na, o aš lankiau pamokas ir tikrinau, kaip viskas vyksta.
Atsisėdau tuščiame suole klasės gale ir stebėjau pamoką. Mokiniams buvo pateikta užduotis popieriaus lape surašyti mintis ir pamąstymus. Vaikai dirbo susikaupę. Pastebėjau, jog netoliese sėdinti dešimties metų mergaitė popieriaus lape rašė įvairiausius „Negaliu”.
„Negaliu pakankamai toli nusviesti futbolo kamuolio.”
„Nemoku padalyti daugiau nei trijų ženklų skaičių.”
„Negaliu priversti Debi mane pamėgti.”
Mergaitės popieriaus lapas jau buvo pilnas, o ji nė nemanė sustoti ir toliau ryžtingai ir atkakliai dirbo.
Atsistojau ir ėjau tarp suolų, žvilgčiodamas į mokinių popieriam lapus. Visi rašė sakinius, aiškinančius, ko jie negali ar nemoka atlikti.
„Negaliupadaryti dešimties atsispaudimų.”
„Negaliu suvalgyti tik vieną sausainį.”
„Nemoku peršokti per tvorą.”
Dabar ši užduotis mane sudomino, todėl nusprendžiau paklausti mokytoją, kas čia vyksta. Priėjęs arčiau pamačiau, jog ji daro tą patį, kaip ir mokiniai. Pamaniau, jog verčiau netrukdysiu.
„Negaliu priversti Džono mamos ateiti į susirinkimus.”
„Negaliu priversti dukters nepamiršti įpilti degalų į automobilį,”
„Negaliu priversti Alano kalbėti, o ne paleisti į darbą kumščius.”
Nesupratau, dėl ko mokiniai ir jų mokytoja vietoje teigiamų teiginių pasirinko rašyti neigiamus „Negaliu”. Sugrįžau prie savo suolo ir stebėjau toliau. Mokiniai rašė dar dešimt; minučių. Daugelis užpildė visą popieriaus lapą, kai kurie paėmė dar vieną.
Tada mokytoja davė ženklą pabaigti darbą: „Užpildykite tą popieriaus lapą, kurį turite, ir kito nebeimkite”. Po to vaikams buvo liepta perlenkti lapą pusiau ir atnešti prie mokytojos stalo. Čia visi „Negaliu” teiginiai buvo sudėti į tuščią dėžutę nuo batų.
Šalia visų mokinių teiginių mokytoja įdėjo ir savuosius. Tada ji dėžutę uždengė, pasikišo po pažastimi ir drauge su mokiniais išžygiavo iš klasės. Sekiau iš paskos.
Pakeliui visa procesija sustojo, Dona įėjo į sargo kambarėlį ir susirado kastuvą. Laikydama dėžutę vienoje rankoje, o kastuvą kitoje, sekama mokinių pro mokyklos duris ji išžygiavo tolimiausio žaidimų aikštelės kampo link. Ten jie pradėjo kasti.
Dabar supratau: „Negaliu” jie ketino palaidoti! Duobės kasimas užtruko apie dešimtį minučių, nes visi ketvirtokai norėjo kasti paeiliui. Kai duobė pasiekė trijų pėdų gylį, darbas buvo baigtas. Dėžė su „Negaliu” buvo padėta duobės dugne ir skubiai užberta žeme.
Trisdešimt vienas dešimties-vienuolikos metų vaikas stovėjo prie ką tik supilto kauburėlio. Keturių pėdų gylyje visi, taip pat ir mokytoja, buvo užkasę po vieną savo „Negaliu” lapą.
Dabar Dona pranešė: „Berniukai ir mergaitės, susiimkime už rankų ir nulenkime galvas”. Mokiniai tuojau pat pakluso. Jie rateliu sustojo aplink kapą ir susiėmę už rankų sudarė uždarą grandinėlę. Palenkę galvas jie laukė, kas bus toliau. Mirusiojo garbei Dona pasakė kalbą.
„Mielieji, šiandien susirinkome čia pagerbti „Negaliu” atminimo. Būdamas šalia mūsų, mažiau ar daugiau jis keitė mūsų gyvenimus. Nelaimei, jo vardas buvo tariamas visur – mokyklose, miestų rotušėse, Kongresų Rūmuose ir net Baltuosiuose Rūmuose”.
„Ką tik suteikėme „Negaliu” amžinojo poilsio vietą ir pažymime ją paminkliniu akmeniu su užrašu. Jis mirė, bet jo broliai ir seserys „Galiu”, „Noriu”, „Tuojau pat tai padarysiu” liko. Kol kas jie nėra tokie galingi ir taip gerai visiems žinomi, kaip jų garsusis giminaitis „Negaliu”. Tikiu, jog su jūsų pagalba šioje žemėje jie paliks didesnį pėdsaką”.
„Tesiilsi „Negaliu” ramybėje. O visi čia esantys tepakeičia savo gyvenimus ir nevaržomi velionio įtakos veržiasi į priekį. Amen”.
Klausydamas kalbos supratau, jog šios dienos mokiniai nepamirš niekada. Tai buvo simbolinis veiksmas, gyvenimo metafora. Tai buvo vertinga, visam laikui sąmonėje ir pasąmonėje užsifiksavusi gyvenimo patirtis.
Mokytojos pastangos rašant kartu su vaikais „Negaliu”, jį palaidojant ir pasakant kalbą velionio atminimui be pėdsako nepradings. Tačiau tuo ji ceremonijos nebaigė. Pasakiusi kalbą žygiavo į klasę ir surengė gedulingus pietus.
„Negaliu” mirtis buvo minima vaišinantis sausainiais, gruzdintais kukurūzais, vaisių sultimis. Pratęsdama paminėjimą Dona iš storo popieriaus iškirpo tariamą paminklinį akmenį, jo viršuje užrašė „Negaliu”, per vidurį – „Ilsėkis ramybėje”, o apačioje – datą.
Visus metus šis paminklas kabėjo Donos klasėje. Kartkartėmis, kai vaikai pamiršdavo ir ištardavo „Negaliu”, Dona primindavo paminklą ir jame esantį užrašą „Ilsėkis ramybėje”. Tada vaikai prisimindavo, jog „Negaliu” mirė, ir pakeisdavo jį kitais žodžiais.
Ne aš, o ji buvo mano mokinė. Tačiau ji davė atmintiną pamoką ne tik savo mokiniams, bet ir man.
Ir dabar, vos išgirdęs žodį „Negaliu” ar „Nemoku”, prisimenu tas ketvirtokų ir Donos surengtas laidotuves. Prisimenu, jog „Negaliu” mirė.
Chickas Moormanas
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.