Linksmas ir nepasotinamas karvelių būrys įsikūrė sau vienos bažnyčios šventoriuje. Po santuokų grindinio plyšiai pribyrėdavo ryžių grūdelių, tai labai džiugindavo paukščius. Kartais grūdeliai nuriedėdavo net į bažnyčios prieangį, ir apimti entuziazmo karveliai įskrisdavo į pačią bažnyčią.
Kai kurie pasilikdavo viduje netgi per sekmadienio pamaldas ir skraidydami blaškė tikinčiuosius. Ką ir kalbėti apie gėdingai apdergtas šventųjų statulas.
Įerzintas klebonas sušaukė specialų pastoracinės tarybos posėdį, į darbotvarkę įtraukdamas ir šį sunkumą.
– Turime ką nors daryti, kad karveliai nelėktų į bažnyčią!
Prabilo pirmasis patarėjas, turbūt Erodo palikuonis. Jis sakė:
– Paberkime užnuodytų ryžių, ir karveliai išdvės. Pranciškoniškų sielų patarėjai tam karštai pasipriešino:
– Niekada! Sugaudykime juos ir išgabenkime į kaimą. Gyvens laimingi ir draugėje.
Bet ir šis sprendimas atrodė neįgyvendinamas. Lygiai taip buvo atmestas pasiūlymas įsigyti plėšrų paukštį, įpratusį medžioti karvelius, kaip ir sunkiais tinklais aptraukti bažnyčios langus ir duris. Galiausiai, kai jau pradėjo spengti nejauki tyla, seniausias iš patarėjų paklausė:
– Taigi, jūs norite, kad karveliai daugiau nebeatskristų į bažnyčią?
– Taip! – choru sušuko patarėjai.
– Tikrai nebenorite jų daugiau matyti?
– Taip! – netekę kantrybės sustūgo patarėjai.
– Tada labai lengva tai pasiekti, – tarstelėjo senukas. – Darykite taip: pakrikštykite juos, parenkite Pirmajai komunijai, suteikite Sutvirtinimo sakramentą, ir bažnyčioje jų daugiau nebematysite…
—
– Tėti, tu esi pingvinas?
– Taip…
– O senelis taip pat yra pingvinas?
– Taip, ir senelis yra pingvinas.
– Ir mano prosenelis? Jis irgi buvo pingvinas?
– Taip, ir jis buvo pingvinas.
– O aš taip pat esu pingvinas?
– Taip, tu taip pat esi pingvinas.
– Bet kodėl tada man taip šalta?
Šiandien žmonija jaučia didžiulį alkį. Vaikai ir jaunuoliai yra it užgesę žibintai. Tiek daug tikybos pamokų mokykloje, tiek daug katechizacijos, tačiau šviesa neįsižiebia. Neįsižiebia, nes tas, kuris turi jungiklį, užmiršo, kaip įjungti šviesą.
Autorius: Bruno Ferrero