Vieną ledinę žiemos naktį budistų lama prie durų slenksčio rado sustingusį, iš šalčio mirštantį peliuką Lama paėmė peliuką, atgaivino jį ir paprašė pasilikti su juo. Nuo tada peliuko gyvenimas tapo labai malonus. Tačiau vis dėlto gyvūnėlis nebuvo laimingas. Lama susirūpino:
– Kas tau, mažasis mano drauge?
– Tu esi man labai geras. Ir visi tavo namuose man labai geri. Bet yra katinas…
Lama nusišypsojo. Nepagalvojo apie namų katiną, per daug išmintingą ir per daug riebų, kad teiktųsi medžioti peles.
– Bet mano drauge! Šitas katinėlis tikrai nenori tau nieko blogo! Niekada nenuskriaustų jokios pelės. Garantuoju, tau nėra ko bijoti.
– Tikiu tavimi, bet katinas už mane stipresnis, – verkšleno peliukas. – Labai jo bijau. Tu galingas. Paversk mane katinu! Tada daugiau nebebijosiu to siaubingo žvėries.
Lama papurtė galvą. Jam nepatiko ši idėja… Bet peliukas jo tiek maldavo, kad lama galiausiai tarė:
– Tebūna, kaip tu nori, mažasis drauge!
Ir peliūkštis išsyk pavirto dideliu katinu.
Prabėgus nakčiai ir išaušus dienai, iš lamos kambario ištipeno didelis gražus katinas. Bet vos pamatęs artėjantį katiną, peliukas-katinas tuoj spruko į lamos kambarį ir šmurkštelėjo po lova.
– Kas atsitiko, mažasis drauge? – paklausė nustebęs lama. – Ar dar tebebijai katino?
Peliukas-katinas labai susigėdo ir ėmė maldauti:
– Prašau tave, paversk mane šunimi, dideliu, baisiais dantimis, garsiai lojančiu šunimi…
– Gerai, patenkinu tavo norą, nuo šios akimirkos būk šunimi!
Vakare, įžiebus aliejaus lempas, iš lamos kambario išlėkė didelis juodas šuo. Pribėgęs iki namų slenksčio, susitiko išeinantį iš virtuvės katiną. Šis vos nenualpo iš baimės pamatęs šunį. Bet šuo dar labiau išsigando. Gailiai suinkštė ir pasileido slėptis į lamos kambarį. Išminčius pasižiūrėjo į vargšą drebantį šunėką ir paklausė:
– Kas atsitiko? Susitikai kitą šunį? Šuo-peliukas vos nenumirė iš gėdos ir paprašė:
– Prašau paversti mane tigru, didžiuliu baisiu tigru!
Lama patenkino jo prašymą, ir kitą dieną iš lamos kambario išlindo milžiniškas plėšriomis akimis tigras. Gąsdindamas visus, jis vaikštinėjo po namus, paskui nėrė į sodą ir susitiko iš virtuvės beišeinantį katiną. Vos išvydęs tigrą, katinas stryktelėjo ir vienu šuoliu įsiropštė į medį, paskui užsimerkęs sušnibždėjo: „Esu žuvęs katinas!“ Tačiau tigras, išvydęs katiną, gailiai suinkštė ir dar greičiau nei šis spruko slėptis į lamos kambario kampą.
– Koks žvėris tave išgąsdino? – paklausė lama.
– Aš… aš bijau… katino! — sumurmėjo tebedrebėdamas tigras.
Lama pratrūko juoktis.
– Dabar supranti, mažasis drauge? Išvaizda yra niekis. Atrodai baisus tigras, o bijai katino, nes tavo širdis tebėra peliuko.
Pradėti visada reikia nuo širdies.
Autorius: Bruno Ferrero