Aš pažinojau Pitą Barlon. Pitas vaidino su šunimis bei poniais ir visą gyvenimą keliavo, rengdamas cirko ir vodevilio pasirodymus. Man patikdavo, kaip Pitas dresiruodavo šunis savo vaidinimui. Aš pastebėjau, kad už menkiausią šuns pažangą Pitas patapšnodavo jam per kaklą, pagirdavo, duodavo mėsos ir visaip rodydavo savo pasitenkinimą.
Toks elgesys ne naujas. Gyvulių dresiruotojai nuo amžių taip elgiasi.
Man keista, kodėl mes, norėdami pakeisti žmones, nesinaudojame tokiu patikrintu metodu, kaip ir dresiruodami šunis. Kodėl mes nepasiūlome mėsos vietoj botago? Kodėl mes smerkiame vietoj to, kad girtume? Pagirkime net už menkiausią pažangą. Tai paskatins ir toliau tobulėti.
Kalėjimo viršininkas Luji E. Los mano, kad apsimoka girti ir tada, kai kokią nors pažangą padaro nusikaltėliai, sėdintys Sing Singe. „Aš manau, – rašo Los laiške, kurį gavau rašydamas šį skyrių, – kad parodydami kaliniams, jog deramai įvertiname jų pastangas, gausime žymiai geresnių rezultatų, negu šaltai kritikuodami ir smerkdami už nusižengimus – pasieksime, kad jie bendradarbiautų su mumis, pagreitinsime jų visišką reabilitavimą“.
Aš niekada nekalėjau Sing Singe, tačiau peržvelgdamas savo paties gyvenimą, aš prisimenu keletą pagyrimo žodžių, smarkiai pakeitusių visa mano ateitį. Tikriausiai ir jūsų gyvenime yra buvę panašių dalykų. Istorijoje pilna pavyzdžių, patvirtinančių, kokius stebuklus daro pagyrimas.
Pavyzdžiui, prieš pusšimtį metų Neapolio fabrike dirbo dešimties metų berniukas. Jis svajojo tapti dainininku, tačiau pirmasis jo mokytojas apvylė jį sakydamas: „Tu negali dainuoti, tu visiškai neturi balso… Jis skamba tarsi vėjas skersgatvyje“.
Tačiau jo motina, neturtinga valstietė, apkabino sūnų, pagyrė ir pasakė žinanti, kad jis gali dainuoti, kad net jaučiama šiokia tokia pažanga. Ji vaikščiojo basa, kad sutaupytų pinigų muzikos pamokoms. Motinos pagyrimas ir padrąsinimas pakeitė berniuko gyvenimą. Tikriausiai girdėjote apie jį. Jo vardas Karuzo.
Prieš daugelį metų vienas Londono jaunuolis troško tapti rašytoju. Tačiau jam labai nesisekė. Jis tik ketverius metus tegalėjo lankyti mokyklą. Jo tėvas už skolas pateko į kalėjimą, ir jaunuoliui dažnai tekdavo badauti. Pagaliau jis gavo darbą – klijavo etiketes ant batų tepalo dėžučių žiurkių pilname rūsyje. Naktį jis miegodavo ankštoje palėpėje drauge su dviem beglobiais Londono vaikėzais. Jis taip nepasitikėjo savo gabumais rašyti, kad pirmąjį rankraštį išsiuntė slapta, vėlyvą naktį, kad niekas iš jo nesijuoktų. Vieną po kito atmesdavo visus jo apsakymus. Pagaliau atėjo didžioji diena, kai vieną apsakymą išspausdino. Tiesa, už tai jam nesumokėjo nė šilingo, bet redaktorius pagyrė. Jis gavo redaktoriaus pripažinimą ir taip susijaudino, kad be jokio tikslo vaikštinėjo gatvėmis, šluostydamas riedančias per skruostus ašaras.
Pagyrimas ir pripažinimas, kurių jis sulaukė atspausdinus vienintelį apsakymą, pakeitė visa jo gyvenimą. Jei nebūtų buvę to padrąsinimo, jis galbūt visa gyvenimą taip ir būtų pradirbęs darbininku fabrike. Gal girdėjote ir apie šį berniuką. Jis – Čarlzas Dikensas.
Prieš pusę amžiaus kitas berniukas dirbo klerku Londono pramoninių prekių parduotuvėje. Jam reikėjo keltis penktą valandą, išplauti parduotuvę – sunkiai dirbti po keturiolika valandų per dieną. Tai buvo katorgiškas darbas, ir jis jo nekentė. Praėjus dvejiems metams, jis jau visiškai nebegalėjo ištverti, todėl atsikėlęs vieną rytą ir net nesulaukęs pusryčių, nuėjo penkiolika mylių pasikalbėti su savo motina, dirbančia ekonome.
Jis buvo paklaikęs. Jis maldavo jos ir verkė. Grasino nusižudysiąs, jei reikės ir toliau dirbti toje parduotuvėje. Po to jis parašė ilgą patetišką laišką savo senam mokytojui ir pareiškė, kad jis labai sielvartauja ir nenori gyventi. Mokytojas šiek tiek pagyrė jį, įtikinėjo, kad jis labai protingas, jautrus grožiui, ir pasiūlė stengtis gauti mokytojo vietą.
Šis pagyrimas pakeitė berniuko ateitį ir turėjo įtakos visai anglų literatūros istorijai. Tas jaunuolis paraše septyniasdešimt septynias knygas ir savo plunksna užsidirbo milijonus dolerių. Jus tikriausiai girdėjote apie tą berniuką. Jo vardas H.D. Velsas.
O dabar paklausykite, ką padarė velionis profesorius Viljamas Džeimsas, ko gero pats žymiausias Amerikos psichologas ir filosofas:
„Mes esame toli gražu ne tokie, kokie turėtume būti. Mes panaudojame tik mažą savo fizinių ir protinių resursų dalį. Kitaip tariant, žmogiškasis individas iki šiol gyvena labai susiaurintame savo galimybių rate. Jis turi įvairiausių sugebėjimų, kuriais nepasinaudoja“.
Taip, ir jūs, šios knygos skaitytojai, turite tokių sugebėjimų, kurių nepanaudojate, ir vienas iš tokių sugebėjimų – tai jūsų magiškas sugebėjimas pagirti žmones ir paskatinti juos atskleisti savo paslėptas galimybes.
Jei norite paveikti žmones, neįžeisdami ir nesukeldami pasipiktinimo, laikykitės šeštosios taisyklės:
Girkite žmones net už pačią menkiausią pažangą, nuoširdžiai pripažinkite kitų privalumus.
Ištrauka iš knygos Deilas Karnegis „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“