Netoli nuo mano namų Manhetene, tačiau kartu ir toli kaip kitas pasaulis, yra Niujorko dalis, vadinama ispaniškuoju Harlemu. [vairiomis prasmėmis – tai Trečiojo pasaulio šalis. Kūdikių ir gimdančių motinų mirtingumas yra panašus, kaip ir Bangladeše, o vidutinė vyrų gyvenimo trukmė net mažesnė. Šie faktai – apie visus Harlemo gyventojus. Be to, daugumą žmonių nuo turtingesnių miesto rajonų skiria kalba. Visa tai sudėjus, nepamirštant ir masinių informacijos priemonių nenoro kalbėti apie šią miesto dalį, daugybės mokytojų ir policininkų, dirbančių ir net nemanančių gyvenu šioje Trečiojo pasaulio šalyje, vadovėlių, neturinčių nieko bendra su šių vaikų gyvenimu, vaikams paaiškėja: jie „ne tokie vertingi” kaip už keleto kvartalų gyvenantys žmonės.
Bilas Halas iš Puerto Riko, Centrinės ir Pietų Amerikos, Pakistano ir net Honkongo atvykusius vaikus moko anglų kalbos kaip gimtosios ir kaip užsienio kalbos. Jis kasdien bendrauja su mergaitėmis ir berniukais, užaugusiais vargingoje miesto dalyje, žaidusiais metalinėmis tvoromis aptvertose betoninėse aikštelėse, gyvenančiais Rytų 101-ojoje gatvėje. Atvykėliai iš svetur susiduria su nauja kultūra, neįprastomis gyvenimo taisyklėmis, kaimynystėje gyvenančiais nusikaltėliais. Šių vaikų tėvai galbūt jaučiasi nė kiek ne geriau. Na, o Bilui tenka šiuos vaikus mokyti.
Kartą, ieškodamas, kuo galėtų sudominti vienos grupės vaikus ir kartu veiksmingiau mokyti kalbos, Bilas pamatė vaikiną, nešiną šachmatų lenta. Jis ir pats buvo neblogas šachmatininkas. Žinodamas, jog šis žaidimas naikina kultūrų skirtumus, jis gavo skeptiškai nusiteikusio direktoriaus leidimą įkurti šachmatų klubą.
Atėjo tik kelios mergaitės. Nė viena jų nebuvo mačiusi šachmatais žaidžiančios moters, todėl nusprendė, jog šis žaidimas ne joms, ir viena po kitos paliko klubą. Kai kurie berniukai stebėjo žaidimą iš šalies – šachmatai nebuvo populiarių žaidimų sąraše. Bet dvylika vaikinukų liko ir mokėsi žaidimo pagrindų. Jų draugai šaipėsi, tėvai manė, jog jie tik gaišta laiką, nes ateityje susirasti darbą tai nepadės. Vis dėlto šachmatų gudrybių vaikinai mokėsi ir toliau. Šį tą nepaprasta – nuoširdų dėmesį ir tikėjimą jų sėkme – Bilas jiems suteikė.
Po truputį berniukai ėmė geriau suprasti ne tik šachmatų žaidimą, bet ir anglų kalbą. Jiems labiau įgudus, Bilas vežiojo juos į šachmatų turnyrus už ispaniškojo Harlemo ribų. Iš nedidelio mokytojo adyginimo jis sumokėdavo už kelionę, pirkdavo vaikams picas ir vaikai suprato, jog jie vadovui tikrai rūpi. Pasitikėjimas baltaodžiu vidutinio amžiaus žmogumi stipriai išaugo.
Bilas norėjo, kad vaikai pasijustų nepriklausomi, todėl kiekvienai išvykai paskirdavo vis kitą kapitoną, privalantį pasirūpinti kelionės organizavimu. Po kiek laiko, net jei Bilo ir nebūdavo šalia, berniukai jausdavo atsakomybę vienas kitam: padėdavo atsiliekantiems, dalydavosi problemomis, aiškindavo vieni kitų tėvams, jog šachmatai tikrai nėra laiko švaistymas. Žaidžiant įgyti įgūdžiai vėliau padėjo mokytis, pagerėjo pažymiai.
Gerėjant mokymosi rezultatams ir sugebėjimui žaisti šachmatais augo tikėjimas šių vaikų sėkme. Bilas gavo truputį pinigų iš Manheteno šachmatų klubo ir nuvežė savo mokinius į finalinį valstijos turnyrą Sirakūzuose.
Anksčiau buvę visiškai skirtingi, užsidarę, dažnai pasyvūs vaikai pagaliau tapo komanda, išsirinkusia „Karališkųjų žirgų” pavadinimą. Tame turnyre laimėję trečiąją vietą, buvo išrinkti dalyvauti vidinių mokyklų finale Kalifornijoje.
Iki tol net Bilo kolegos jam patardavo klubui tiek daug laiko ir jėgų neskirti. Vienas mokytojas aiškino situaciją sakydamas, jog šie geto vaikai niekada gyvenime neišvyks už Niu Džersio ribų. Nėra prasmės taupyti pinigų jų kelionėms po šalį ir versti dar labiau nusivilti savo gyvenimu. Vis dėlto Bilas sukaupė pinigų kelionei į Kaliforniją. Tame tarptautiniame turnyre jo parengta komanda buvo septyniolikta iš šimtas devynių.
Nuo to laiko šachmatai sudomino daugelį mokinių, ypač dėl galimybės keliauti. Kartą Niujorko šachmatų klube keli komandos nariai sutiko mergaitę iš Rusijos. Ji buvo moterų pasaulio čempionė. Bilą pribloškė dviejų komandos vaikų mintis: jeigu mergaitė sugebėjo įveikti tokį kelią iš Rusijos, kodėl „Karališkieji žirgai” to negalėtų padaryti? Be to, tai – pasaulio šachmatų sostinė ir artėjo draugiškos tarpmokyklinės šachmatų žaidynės.
Nors tokio amžiaus šachmatininkai iš JAV dar niekada nebuvo dalyvavę panašiose žaidynėse, rajono mokyklos vadovai noriai sutiko padėti organizuojant kelionę. Bilas kreipėsi į kelias bendroves ir jos taip pat noriai parėmė sumanymą. Niekas nesitikėjo komandos pergalės, bet ir kelionės tikslas buvo ne laimėjimas. Bilas tikėjosi praplėsti vaikų akiratį. Kai kompanija „Pepsi-Cola” sutiko paremti ir kelionei skyrė dvidešimt tūkstančių JAV dolerių, Bilas pagaliau patikėjo, jog jo svajonei lemta išsipildyti.
Tik prieš keletą mėnesių Rusija atrodė tokia tolima. O dabar, į lėktuvą įlipę kaip oficialūs JAV atstovai, jie žengė pirmąjį žingsnį nepažįstamos šalies link. Ant iš satino pasiūtų sportinių striukių komanda panoro užrašyti ne „JAV”, o „Karališkieji žirgai”, tuo aiškiai parodydami, jog jie – savo rajono atstovai.
Atvykus į Maskvą pasitikėjimas stipriai susvyravo. Jie niekada nebuvo susidūrę su sovietų šachmatininkams būdingu apdairumu ir patirtimi. Pagaliau vienas komandos narys sužaidė lygiosiomis a 30 metų sovietų didmeistriu ir pralaužė ledus. Rusai tikrai nebuvo nenugalimi. Tai tokie patys žmones, kaip ir visi. Vėliau „Žirgai” nugalėjo beveik pusėje visų varžybų, be to, atrado savyje įgimtą 1 pranašumą ypatingoje greitojo šachmatų žaidimo rungtyje. Sovietų žaidėjai buvo mokomi lėtumo ir apdairumo, o gatvėje išmoktas „Žirgų” vikrumas padėjo jiems būti ir greitiems, ir atidiems.
Po varžybų Maskvoje jie jautėsi puikai ir nuvyko į lemiamą turnyrą Leningrade. Nors šie vaikai į komandą buvo atrinkti ne pagal gabumus šachmatams, bet tam, kad išmoktų anglų kalbos, ir žaidė jie tik keletą mėnesių, vienas varžybas komandai pavyko laimėti, o kitas sužaisti lygiosiomis.
Grįžę į Niujorką vaikinai buvo įsitikinę, jog sugeba viską. Šio įsitikinimo jiem ir trūko. Po kelių mėnesių užėjau į mokyklos klubą. Nustebau pamatęs sunkiai supykdomą Bilą Halą, įširdusį dėl kivirčo tarp vieno jo komandos nario iš Puerto Riko ir baltaodžio mokytojo. Bilas paprašė, ir vaikas papasakojo, kas nutiko. Jis taip puikiai parašė kontrolinį darbą, jog mokytojas nepatikėjo ir liepė jį perrašyti. Kai berniukui puikiai pavyko ir antrąjį kartą, mokytojas nė kiek neapsidžiaugė, tik supyko dar labiau, nes buvo neteisus. Bilas piktinosi: „Jei tai būtų kurio nors kito rajono mokykla, taip nebūtų nutikę”.
Vaikai stengėsi įsitvirtinti kaip asmenybės, o dabar turėjo ir pakankamai savigarbos apsiginti. Jie juokavo: „Galbūt mokytojas pavydi, nes mokyklą išgarsino ne jis, o mes”.
Ir iš tiesų jie tai padarė. Ne veltui šokių trupė iš Rusijos koncertams Niujorke pasirinko šios mokyklos apdriskusio jaunimo auditoriją. Be to, visų tame rajone esančių mokyklų vadovai prašė šachmatų klubo programos, o vietinė televizija ir spauda iš „Karališkųjų žirgų” komandos narių ėmė interviu. Kai iki mokslo metų pabaigos ir mokyklos baigimo buvo likę vos keletas savaičių, pasipylė įvairių aukštųjų mokyklų pasiūlymai „gabiems” vaikams. Visi berniukai jaudinosi dėl artėjančio išsiskyrimo, tačiau vienam komandos nariui gavus puikų pasiūlymą, kiti ragino jo neatsisakyti.
Vaikinukai papasakojo, ką sakė draugui: „Įtikinome jį priimti kvietimą. Pažadėjome kas savaitę rašyti laiškus. Be to, esame susitarę visą gyvenimą vienas kito nepamiršti ir bendrauti”.
Niekas anksčiau nebūtų patikėjęs, jog jų ateities planai siesis su teisininko, ekonomisto, pedagogo, programuotojo specialybėmis. Ir niekas negali nuspėti, kokie netikėtumai šios vieningos ir draugiškos komandos laukia ateities susitikimuose.
Kai paklausiau, ką vaikai veikė prieš susiburdami į klubą, Bilas ilgai tylėjo. Tada vienas berniukas, nusprendęs studijuoti teisę, pasakė: „Paprasčiausiai slampinėjome gatvėmis ir jautėmės niekam tikę”. Kitas pridūrė: „Atiminėjome priešpiečiams skirtus mažesnių vaikų pinigus ir kartais vartodavome narkotikus”. „Arba drybsojome ant lovos ir skaitėme komiksų knygeles, o tėvai mus barė už tingėjimą”, – užbaigė trečiasis. Galbūt juos taip pakeitė vadovėliai?
Tada, visiems pritariamai linkčiojant, vienas vaikinas paaiškino: „Ne, tai atsitiko tada, kai ponas Halas suprato, jog esame protingi, o mes tuo patikėjome”.
Gloria Steinem
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.