Nuotrauka: amanda tipton
Stambiam ūkininkui reikėjo darbininko, kad prižiūrėtų tvartus ir klėtis. Kaip buvo įprasta, kaimelio šventės dieną suskato jo ieškoti. Neilgai trukus jam prisistatė kokių šešiolikos septyniolikos metų vaikinas. Jis buvo aukštas, liesas ir neatrodė fiziškai stiprus.
– Kuo tu vardu, jaunuoli?
– Alfredas, pone.
– Ieškau darbininko savo ūkiui. Ar ką nutuoki apie žemdirbystę?
– Taip, pone. Vėjuotą naktį miegu ramiai.
– Ką pasakei? – nustebo ūkininkas.
– Vėjuotą naktį miegu ramiai.
Ūkininkas tik pakraipė galvą ir nuėjo.
Tos pačios dienos vakare jie ir vėl susitiko. Ūkininkas pakartojo Alfredui savo pasiūlymą. Vaikino atsakymas buvo toks pats:
– Vėjuotą naktį miegu ramiai.
Tačiau ūkininkui reikėjo rimto darbininko, o ne pienburnio, besigiriančio, kad gerai miegąs vėjuotomis naktimis.
Ūkininkas ieškojo toliau, bet daugiau norinčių dirbti jo ūkyje neatsirado. Neliko nieko kita, kaip priimti į darbą Alfredą. Šis dar sykį jam pakartojo: “Vėjuotą naktį miegu ramiai”.
– Gerai. Pažiūrėsim, ką tu sugebi.
Alfredas dirbo ūkyje ne vieną savaitę. Šeimininkas buvo labai užsiėmęs ir neturėjo laiko jaunuolio tikrinti.
Vieną naktį kilo smarki vėtra.
Vėjas negailestingai lenkė medžių kamienus, švilpė trobų kaminuose, daužėsi į langus. Ūkininkas pašoko iš lovos, išsigandęs, kad vėjas gali atidaryti tvarto duris, išgąsdinti arklius ir karves, išdrabstyti šieną, išmėtyti šiaudus ar dar kokią šunybę iškrėsti.
Pribėgęs prie Alfredo durų, ėmė belsti. Tačiau neišgirdo jokio atsakymo. Dar stipriau pabeldė.
– Kelkis, Alfredai! Ateik man padėti, kol vėjas dar nespėjo visko sujaukti.
Alfredas net nekrustelėjo.
Ūkininkas nenorėjo prarasti nė minutės. Todėl vienas nudundėjo laiptais žemyn, tekinas pasileido per pievą ir pasiekė fermą.
Čia jo laukė maloni staigmena. Tvarto durys buvo tvirtai užsklęstos, langai uždaryti. Šienas ir šiaudai tvarkingai sudėti į kupetas ir uždengti taip, kad net stipriausias vėjas nebūtų galėjęs jų nupūsti. Arkliai ramiai stovėjo aptvare, kiaulės ir vištos – savo garduose. Lauke siautė vėtra, o fermoje viešpatavo tvarka ir ramybė.
Staiga ūkininkas pratrūko garsiai kvatoti. Mat pagaliau suprato, ką reiškė Alfredo žodžiai, kad vėjuotą naktį miegąs ramiai.
Jaunuolis kasdien kruopščiai atlikdavo savo darbą. Visus įnagius palikdavo tvarkingai savo vietoje. Sandariai užsklęsdavo langus ir duris, sąžiningai pasirūpindavo gyvuliais. Kiekvieną dieną pasiruošdavo galimai vėtrai. Todėl niekada jos nebijojo.
O tu, ar visuomet gali ramiai miegoti tą ilgą vėjuotą naktį, kuri yra tavo gyvenimas?
Ištrauka iš knygos: Bruno Ferrero – Ar ten aukštai kas nors yra?