Keturi karaliaus sūnūs užsimanė įgyti tokią specialybę, kurios neturėtų niekas kitas. Jie vienas kitam pasižadėjo: „Išmaišysime pasauli skersai išilgai ir išmoksime ypatingo mokslo”. Susitarė kur ir kada susitiks, leidosi į kelią skirtingomis kryptimis.
Laikas bėgo.
Po metų, mėnesio ir vienos dienos keturi broliai susitiko sutartoje vietoje ir ėmė pasakotis ko išmokę.
„Išmokau mokslo, kuriuo galiu sukurti gyva kūną, teturėdamas mažytį jo kaulo gabalėli”, – tarė vienas princas.
„O aš moku užauginti gyvio odą ir kailį, jei tą kaulelį dengia mėsa”, – pasakė kitas.
Trečiasis pasigyrė: „Aš moku sukurti kūno dalis jei turiu mėsą, odą ir kailį”.
„O aš žinau, kaip suteikti gyvybę turinčiam visas kūno dalis”, – pabaigė ketvirtasis princas.
Tada broliai iškeliavo į džiungles ieškoti kaulo gabalėlio, kad įrodytų savo sugebėjimus.
Kaulą rado iš karto, vos už kelių žingsnių. Paėmę jį į rankas net nepasidomėjo, kokios rūšies gyvūnui jis priklausė. Dėmesį buvo sutelkę vien tik į savo mokslą.
Pirmasis princas kaulą apdengė mėsa, antrasis – mėsą oda ir kailiu, trečiasis suformavo kūno dalis, o ketvirtasis įkvėpė gyvybę… liūtui.
Purtydamas tankius gaurus, laukinis žveris grėsmingai pakilo. Plačiai iššiepė nasrus ir suleido aštrius dantis į savo kūrėjus.
Suėdė visus keturis ir patenkintas dingo džiunglių tankmėje.
Žmogus įrodė turįs didelę kūrybinę galią. Tačiau šioje galioje glūdi ir grėsmė sunaikinti save patį. Šiandien didžiuliai galingi industrijos kompleksai leidžia per valanda žmogui sukurti tai, dėl ko praeityje jis turėjo vargti metų metus. Bet šios industrijos griauna ekologinę pusiausvyrą, teršia orą ir vandenį, kelia triukšmą, nuodija aplinką.
Žmogus keliauja automobiliu, žiuri televizorių, dirba kompiuteriu, tačiau yra praradęs sugebėjimą valdyti daiktus, kuriais naudojasi. Jam nestinga medžiaginių patogumų, bet apgraibomis tenka ieškoti gyvenimo krypties, klausinėti apie gyvenimo prasmę ir tikslą. Puikiai suvokia: jei pasirinks klaidingai, jo mokslas gali sužlugdyti jį patį. O kartu jaučia, kad nesąmoningai vadovaujasi kažkokia jam nesuprantama taisykle. Ir jeigu tos taisyklės nesupras, pats bus kaltas. Yra toks kinų posakis: „Ne vynas padaro žmogų girtą. Pats žmogus pasigeria“.
Ištrauka iš knygos: Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”