Mano draugas ištraukė savo žmonos komodos stalčių ir iš jo išėmė mažytį paketėlį: „Tai nėra paprastas paketėlis, – tarė jis, – tai – puikūs apatiniai“. Jis numetė popierių ir apžiūrinėjo šilką ir ažūrinius mezginėlius. „Aš tai nupirkau, kai mes pirmą kartą važiavome į Niujorką. Jau bus 8 ar 9 metai. Bet ji taip nė karto jų ir nepanaudojo. Ji norėjo juos išsaugoti ypatingai progai. „Ką gi, aš manau, kad būtent dabar ir yra tas momentas.” Jis priėjo prie lovos ir pridėjo šį paketą prie kitų daiktų, kurie po laidotuvių tapo nebereikalingi. Jo žmona buvo ką tik mirusi. Atsisukdamas į mane, jis pasakė: „Nieko nelaikyk ypatingai progai. Kiekviena tavo gyvenimo diena yra ta ypatinga proga.” Aš visad galvoju apie šiuos žodžius – jie pakeitė mano gyvenimą. Šiandieną aš skaitau daug daugiau nei ankščiau, o valgau, šveičiu mažiau. Atsisėdęs savo terasoje gėriuosi peizažu, nekreipdamas dėmesio į piktžoles darže. Aš praleidžiu daugiau laiko su savo šeima ir savo draugais ir mažiau laiko darbe. Aš supratau, kad gyvenimas yra patirčių visuma, kurią turime įvertinti. Nuo šiolei aš nieko nesaugau, nelaikau. Aš naudoju savo krištolines taures kasdieną. Jeigu tik užsimanau, aš apsirengiu savo naująjį švarką, eidamas apsipirkti. Savo geriausių kvepalų aš nebesaugau švenčių dienoms, aš juos naudoju kada tik kyla noras. Tokios frazės, kaip „viena diena” ir „kita diena” po truputi ištremiamos iš mano žodyno. Jeigu tai verta, aš noriu matyti, girdėti, daryti tuos dalykus DABAR. Aš nesu visiškai tikras dėl to, ką būtų dariusi mano draugo žmona, žinodama, kad jos rytoj čia jau nebebus (rytdiena, kurią mes visi priimame lengvabūdiškai). Aš manau, kad ji būtų pasikvietusi visą šeimą, artimus draugus. Galbūt ji būtų pasikvietusi keletą senų draugų, tam, kad susitaikyti ar atsiprašyti už buvusį seną kivirčą. Man patinka mintis, kad ji galbūt būtų ėjusi pietauti i kiniečių restoraną (jos mėgiamiausi patiekalai). Visi šie mažyčiai dalykėliai labiau rūpėtų, jei žinotume, kad mūsų valandos jau suskaičiuotos. Mane jaudina tai, kad niekada nebematyčiau savo draugų, su kuriais turėjau susitikti „vieną dieną”. Kad negalėčiau parašyti laiškų, kuriuos ketinau parašyti „artimiausiomis dienomis”. Man nepatiktų tai, kad nepakankamai dažnai savo artimiesiems sakydavau kaip aš juos myliu. Dabar aš nieko nebevėlinu, nenustumiu ar nelaikau nieko, kas galėtų suteikti džiaugsmo ir juoko kiekvieno iš mūsų gyvenimui. Aš pats sau sakau, kad kiekviena diena yra ypatinga. Kiekviena diena, kiekviena valanda, kiekviena minutė yra ypatinga.
Kiekviena diena, kiekviena akimirka yra ypatinga
