Jau girdėjome, kaip smarkiai organizmo imunitetas priklauso nuo afektų būsenos, taigi ir nuo tokių dalykų kaip džiugesys ar prislėgtumas viltims neišsipildžius. Todėl visiškai pagrįstai galime priimti prielaidą, kad nusivylimas neišsipildžius sapno pranašystei staiga pakirto gyvybines kalinio organizmo galias ir šis pasidavė jau snūduriuojančiai infekcijai. Tokį požiūrį patvirtina išsamesni stebėjimai, apie kuriuos kartą papasakojo vienas stovyklos gydytojas: jo stovyklos kaliniai puoselėjo viltį sutikti 1944 m. Kalėdas namie. Kalėdos artėjo, o laikraščių žinios neteikė kaliniams jokių vilčių. Kas atsitiko? Savaitę tarp Kalėdų ir Naujųjų metų šioje stovykloje masiškai mirė kaliniai, ir to neįmanoma buvo paaiškinti jokiomis aplinkybėmis – nei pasikeitusiais orais, nei pasunkėjusiomis darbo sąlygomis, nei infekcinių ligų protrūkiu.
Aišku, kad psichoterapijos bandymas koncentracijos stovykloje galėjo būti sėkmingas tik tokiu atveju, jei jis būdavo nukreipiamas į lemiamą dvasinės atramos momentą – tikslą ateityje, į gyvenimo sub specie futuri, ateities požiūriu, būtinybę. Dažnai vieną ar kitą kalinį nesunkiai pavykdavo padrąsinti, orientuojant į ateitį. Kartą kalbant su dviem stovyklos kaliniais, iš nevilties ketinusiais nusižudyti, atsiskleidė tokia paralelė: abu buvo užvaldęs pojūtis, kad jiems nėra ko laukti iš gyvenimo. Todėl reikėjo atlikti aną kopernikišką posūkį, apie kurį jau kalbėjome
sakydami, kad negalima klausti apie gyvenimo prasmę, priešingai, reikia atsakyti į konkrečius gyvenimo klausimus, atsakyti už savo gyvenimą. Išties netrukus paaiškėjo: nors abiem kaliniams atrodė, kad nėra ko laukti iš gyvenimo, jų pačių laukė gyvenimas su visiškai konkrečiais uždaviniais. Paaiškėjo, kad vienas jų anksčiau leido geografijos knygų seriją, kuri dar nebuvo baigta; kitas užsienyje turėjo neapsakomai jį mylinčią dukrą. Vieno laukė darbas, kito – žmogus. Taigi abudu buvo savaip ypatingi ir nepakartojami, o kaip tik tai nepaisant kančios suteikia besąlygišką prasmę gyvenimui. Vienas savo moksliniu darbu buvo toks pat nepakeičiamas, kaip kito niekas negalėjo atstoti vaiko meilei.
Išlaisvintam kaliniui irgi reikia psichologinės pagalbos. Kaip tik išlaisvinimas, staigus paleidimas, išvadavimas nuo psichinio krūvio irgi sukelia grėsmę psichologiniu požiūriu. Susiduriame su psichiniu kesoninės ligos analogu. Taigi aptardami stovyklos kalinio psichologijos apmatus pasiekiame trečiąją jos fazę. Kalinio reakciją į paleidimą galime trumpai nusakyti taip: pradžioje viskas jam atrodo tarsi gražus sapnas, jis dar nedrįsta patikėti. Juk dažnai sapnuodavo išlaisvinimą: jis grįžta namo, apkabina žmoną, sveikinasi su draugais, sėda prie stalo ir pradeda pasakoti apie savo išgyvenimus, apie tai, kaip ilgėjosi šios akimirkos ir kaip dažnai ją sapnuodavo, kol ji tapo tikrove. Staiga nuaidi trys švilpuko signalai, raginantys keltis, ir išplėšia jį iš sapno, kuris tik simuliavo laisvę, tik pasišaipė iš jo. Vis dėlto kartą tai, ko kalinys ilgėjosi ir apie ką svajojo, virsta tikra tikrove. Tačiau išlaisvintasis vis dar negali atsikratyti savotiško depersonalizacijos pojūčio. Dar negali, nes nebemoka, iš tikrųjų džiaugtis gyvenimu, – pirma vėl turi išmokti juo džiaugtis. Pirmą laisvės dieną dabartis jam atrodo tarsi gražus sapnas, o ilgainiui praeitis pasirodys tarsi baisus sapnas. Tada pats negalės suvokti, kaip įstengė išgyventi įkalinimo metus. Jį užvaldys nenusakomas jausmas, suvokimas, kad po visų išgyvenimų ir kančių nieko nėra pasaulyje, ko reikėtų bijoti, – išskyrus savąjį Dievą. Tikėti juo ne vienas vėl išmoko koncentracijos stovykloje – kaip tik stovykla išmokė tikėti.
Ištrauka iš knygos „Viktor E. Frankl – Sielogyda. Gydytojo rūpestis – siela“.
Victoras Franklis buvo vienas garsiausių XX amžiaus psichologų. Daugelį metų jis kalėjo koncentracijos stovykloje. Visą jo šeimą išžudė, jį patį baisiai kankino, jis buvo ant mirties slenksčio. Ir štai šis žmogus padarė tokią išvadą: „Niekas kitas, tik aš turiu galią turėti savo vidinį požiūrį. Mane gali kankinti, išžudyti mano šeimą, tačiau mano mintys priklauso man. Aš turiu galią nuspręsti, kaip įvertinti visą situaciją“.
Jis pasakė sau: „Jei būdamas tokiomis ekstremaliomis sąlygomis išlaikiau savo identitetą ir savo charakterio bruožus, tai gali visi žmonės“.
Vicktoras Franklis apibendrino savo stebėjimus vienu sakiniu: „Paskutinė visų žmonių laisvė – patiems pasirinkti požiūrį į juos ištikusią situaciją“.
Visais laikais buvo daugybė žmonių, kurie vilko vergijos ar nelaisvės jungą. Jie būtų atidavę viską, kad būtų laisvi, tokie laisvi kaip mes. Turime suprasti, kokie laisvi esame. Kasdien paklauskime savęs: „Ką darome iš
šios begalinės laisvės?“
Ištrauka iš Bodo Schafer knygos „Nugalėtojų principai“