Vemiksai yra maži, mediniai žmogeliukai. Visus šiuos medinukus išdrožė stalius, vardu Elis. Jo dirbtuvės stovėjo aukštai ant kalno, nuo kurio matėsi visas jų kaimas. Visi vemiksai buvo skirtingi. Meni turėjo dideles nosis, kiti – dideles akis, vieni buvo aukšti, kiti žemi, vieni nešiojo skrybėles, kiti apsiaustus. Bet juos visus padarė tas pats stalius, ir visi jie gyveno tame pačiame kaime.
Diena po dienos vemiksai darė vis tą patį: jie klijavo vienas kitam lipdukus. Kiekvienas vemiksas turėjo po dvi dėžutes. Vienoje dėžutėje buvo lipdukai su auksinėmis žvaigždutėmis, o kitoje – su pilkais taškeliais. Medinukai leido savo dienas, vienas kitam klijuodami žvaigždutes arba taškelius. Gražiausieji iš jų — tie, kurie buvo padaryti iš minkšto medžio ir gražiai nudažyti – visada gaudavo žvaigždutes. Bet tie vemiksai, kurių medis buvo šiurkštus, o dažai nusilupę, gaudavo tik pilkus taškus.
Žvaigždutes taip pat gaudavo visi talentingieji. Kai kurie iš jų galėdavo aukštai, virš savo galvų, iškelti sunkias kartis arba peršokti aukštas dėžes. Kiti mokėjo puikiai kalbėti arba dainuoti gražias dainas. Visi jiems lipdė tik žvaigždes. Kai kurie vemiksai nuo galvos iki kojų buvo aplipdyti žvaigždėmis.
Kiekvieną kartą, gavę žvaigždę, jie pasijusdavo puikiai, todėl stengdavosi padaryti dar ypatingesnius dalykus, kad gautų naują žvaigždę. Kiti nebuvo tokie ypatingi ir sugebėjo labai nedaug. Jie visada gaudavo tik pilkus taškus.
Pulčinelas buvo vienas jų. Jis stengdavosi iššokti taip aukštai kaip kiti, bet visada nukrisdavo. Tada visi susirinkdavo aplink jį ir lipdydavo ant jo taškus. Kartais, kai Pulčinelas nukrisdavo, medis, iš kurio jis buvo padarytas, susibraižydavo, todėl žmogeliukai pridėdavo jam dar daugiau taškų. Kai medinukas bandydavo pasiteisinti, kodėl nukrito, jis kalbėdavo labai kvailai. Ir tada vemiksai užlipdydavo jam dar daugiau taškų.
Vieną dieną Pulčinelas surinko tiek daug taškelių, kad nenorėjo pasirodyti lauke. Jis bijojo padaryti kažką kvaila: pamiršti savo skrybėlę ar įlipti į balą. Aišku, už tokius dalykus medinukas gautų dar daugiau taškų. Galų gale ant jo buvo tiek daug juodų taškų, kad kai kurie žmogeliukai prieidavo ir lipdydavo juos be jokios priežasties.
– O, jis nusipelnė daugybės juodų taškų, – kalbėjosi tarpusavyje mediniai žmogeliukai. – Jis tikrai negeras medinukas.
Greitai jais patikėjo ir Pulčinelas.
– Aš tikrai nesu geras medinukas, -pasakė jis sau. Keletą kartų jis pabandė įsimaišyti į taškuotų žmogeliukų minią. Su jais jam būdavo geriau.
Vieną dieną jis sutiko medinukę, kuri buvo visiškai kitokia. Ji neturėjo nei žvaigždučių, nei taškų. Ji buvo tiktai medinė. Jos vardas buvo Liucija. Negalvokite, kad žmogeliukai nenorėdavo užklijuoti ant jos lipdukų, bet lipdukai prie jos tiesiog nelipdavo. Kai kurie iš vemiksų žavėdavosi Liucija, kad ji neturi taškelių, todėl jie bėgdavo prie jos ir užlipdydavo žvaigždę. Bet žvaigždė nukrisdavo. Kiti, pamatę, kad ant jos nėra žvaigždžių, skubėdavo prilipdyti taškų, bet jie irgi nukrisdavo.
– O aš norėčiau būti toks, kaip Liucija, – mąstė Pulčinelas. Aš nenoriu būti pažymėtas lipdukais.
Todėl jis paklausė tos švariosios medinukės, kaip jai tai pavyksta.
– Tai paprasta, — atsakė Liucija, – kiekvieną dieną aš einu pasimatyti su Eliu.
– Su Eliu?
– Taip, su Eliu, staliumi. Aš sėdžiu jo dirbtuvėse.
– Kodėl?
– O kodėl gi tau pačiam nesužinojus? Lipk į kalną, jis ten.
Pasakiusi tuos žodžius Liucija nubėgo.
– Argi jis norės mane matyti?! – sušuko Pulčinelas, bet Liucija jo neišgirdo.
Pulčinelas grįžo namo. Jis atsisėdo prie lango ir stebėjo medinius žmogeliukus, kurie dalino vienas kitam žvaigždes arba taškus.
– Tai neteisinga, – sumurmėjo jis sau. Taigi jis nusprendė pamatyti Eli. Pulčinelas pakilo siauru taku į kalną ir
įžengė į didelę dirbtuvę. Jo medinės akutės išsiplėtė, pamačiusios didelius daiktus. Kėdės buvo tokios didelės, kaip ir jis pats. Jis turėjo pasistiebti ant pirštų galiukų, kad galėtų pamatyti stalo viršų. O plaktukas buvo ilgesnis už jo ranką. Pulčinelas sunkiai nurijo seiles.
– Aš čia nepasiliksiu, — pasakė jis, ir apsisukęs norėjo bėgti, bet staiga išgirdo savo vardą.
– Pulčinelai! – balsas buvo gilus ir stiprus. Pulčinelas sustojo.
– Pulčinelai, kaip gera tave matyti. Leisk į tave pasižiūrėti.
Pulčinelas lėtai pasisuko ir pamatė didelį barzdotą meistrą.
– Tu žinai mano vardą? – paklausė medinukas.
– Žinoma, juk aš tave padariau.
Elis atsistojo ir, paėmęs Pulčinelą ant rankų, pasodino ant suolo.
– Hm, – pasakė stalius, pasižiūrėjęs į pilkus taškus. – Atrodo, daugelis tave blogai pažymėjo.
– Aš labai stengiausi, bet man nieko neišėjo.
– O tau visai nereikia prieš mane teisintis, vaike. Man nerūpi, ką apie tave mąsto kiti vemiksai.
– Tikrai?
– Kas jie tokie, kad duotų žvaigždes arba taškus? Jie tokie patys medinukai kaip ir tu. Visai nesvarbu, ką jie mąsto apie tave. Aš manau, kad tu esi labai ypatingas.
Pulčinelas pradėjo juoktis.
– Aš? Ypatingas? Kodėl? Aš negaliu greitai bėgioti, aš negaliu šokinėti, mano dažai lupasi. Kodėl aš svarbus?
Elis pažiūrėjo į Pulčinelą, apkabino jo mažus medinius petukus ir lėtai tarė:
– Tu esi mano, todėl aš ir rūpinuosi tavimi.
Niekas niekada į Pulčinelą taip nežiūrėjo, kaip jo kūrėjas. Jis nežinojo, ką atsakyti.
– Aš laukiau tavęs kiekvieną dieną, -paaiškino Elis.
– Atėjau pas tave todėl, kad sutikau medinukę be žymių.
– Aš žinau, ji pasakojo man apie tave.
– Kodėl ant jos nesilaiko lipdukai? Meistras švelniai prabilo:
– Todėl, kad ji pasirinko tikėti, kad tai, ką aš mąstau apie ją, yra svarbiau, negu tai, ką mąsto apie ją kiti. Lipdukai prilimpa tik tada, kai jiems leidi.
-Ką?
– Lipdukai pasilieka tik tada, jai jie tau svarbūs. Kuo daugiau tu pasitikėsi mano meile, tuo mažiau tau rūpės lipdukai.
Nežinau, ar supratau. Elis nusišypsojo:
– Tu suprasi, bet tam prireiks laiko. Labai jau gausiai esi nutaškuotas. Dabar tu tik ateik pas mane kiekvieną dieną ir leisk priminti, kaip aš tavimi rūpinuosi.
Elis nukėlė Pulčinelą nuo suolo ir pastatė ant žemės. Kai Pulčinelas jau žengė pro duris, išgirdo:
– Prisimink: tu ypatingas todėl, kad aš tave sukūriau, o aš nedarau klaidų.
Pulčinelas ėjo nesustodamas ir mąstė savo širdyje:
– Aš manau, kad jis iš tikrųjų žino, ką sako.
Tik spėjus jam taip pagalvoti, nuo jo atšoko vienas taškas ir, nukritęs ant žemės, nuriedėjo šalin.