Kartą gyveno galingas valdovas. Puikiai matė, kaip nenumaldomai tirpsta jo gyvenimo dienos. Kas nutiks jo galingai imperijai, kai bus priverstas palikti į apsuptą daugybės priešų iš visų pusių? Ką darys princas, per daug jaunas ir nepatyręs sūnus, kurio, deja, susilaukė tik senatvėje?
Šios mintys taip kamavo senąjį karalių, kad vieną dieną jis tarė princui:
– Mano sūnau, jau nebeilgai valdysiu kraštą ir nežinau, kas nutiks po mano mirties. Aplink sostą sukiojasi daugybė priešų. Labai bijau dėl karalystės, kurią kūriau ir tau. Ramiai numirčiau, jei žinočiau, kad bėdai ištikus turėsi saugų prieglobstį. Todėl patariu keliauti po karalystę ir visuose jos kampeliuose statyti tvirtoves.
Klusnus jaunuolis tuoj pat leidosi į kelionę. Apkeliavo visą kraštą, kalnus ir slėnius ir, kur tik rasdavo tinkamą vietą, statė didžiules, stiprias bei didingas tvirtoves.
Miškų gūdumose, atokiuose slėniuose, viršukalnėse, upių pakrantėse, kalnų papėdėse iškildavo stiprios tvirtovės. Tai kainavo daugybę pinigų, bet princui nerūpėjo išlaidos: ant kortos buvo pastatytas jo gyvenimas ir sostas. Galop jaunuolis sugrįžo į savo tėvo rūmus. Pavargęs, sulysęs, tačiau patenkintas laiku atlikta užduotimi nuėjo pas tėvą.
– Na, kaip sekėsi, mano sūnau? Ar atlikai, ką tau įsakiau? – paklausė jį karalius.
– Taip, tėve, – atsakė princas. – Visame krašte – dykumose, kalnuose, girių gūdumose – iškilo nepaimamos tvirtovės.
Tačiau senasis karalius, pats galingiausias, koks tik kada buvo, užuot pasidžiaugęs kartu su sūnumi jo pastangomis, papurtė galvą, lyg būtų nepatenkintas.
– Ne tai turėjau galvoje, sūnau mano. Grįžk atgal ir pradėk viską iš naujo. Tavo pastatytos tvirtovės neapgins tavęs nuo pavojų: būsi vienas, ir akmeninės sienos nepadės išvengti priešo klastos ir žabangų. Turi rasti prieglobstį garbingų ir gerų žmonių širdyse. Ieškok tokių žmonių, nusipelnyk jų draugystę. Tiktai tada turėsi į ką kreiptis ištikus pavojui. Kur žmogus turi nuoširdų draugą, ten ir pastogę prisiglausti randa.
Princas vėl leidosi į kelionę. Ne į dykumas, kalnus ar atokius miškus, bet pas žmones, kad galėtų rasti prieglobstį tarp jų, kaip patarė jo senas išmintingas tėvas.
Ir tam prireikė daug pastangų bei sunkaus triūso. Tačiau princas neverkšleno.
Kai senasis valdovas užgeso ir paliko šį pasaulį, princas nebebijojo jokio priešo.
O tu… kiek šiandien pastatei tvirtovių?
—
Vieną dieną jauna moteris gavo puokštę rožių ir raštelį: „ Tave mylintis žmogus.“ Tačiau parašo nebuvo.
Kadangi buvo netekėjusi, pradėjo galvoti apie savo gyvenimo vyriškius: senas meiles, naujas pažintis. O gal tai mama ar tėtis? Koks nors kolega iš darbo? Mintyse tuoj sumetė vardų sąrašą. Galop paskambino vienai draugei, kad ši padėtų perprasti paslaptį. Besikalbant su ja, staiga moteriai dingtelėjo mintis:
– Sakyk, ar tu atsiuntei man gėlių?
– Taip.
– Kodėl.?
– Paskutinį kartą kalbėjomės apie prastą nuotaiką. Norėjau, kad vieną dieną pagalvotum apie tuos žmones, kurie tave myli.
Autorius: Bruno Ferrero