Mano draugas Montis Robertsas San Ysidre turi žirgų fermą ir leidžia man ten rengti fondo, remiančio rizikos grupei priklausantį jaunimą, paramos renginius.
Paskutinio renginio pradžioje mane jis pristatė sakydamas: „Norėčiau paaiškinti, dėl ko leidžiu Džekui čia organizuoti renginius. Viskas prasidėjo nuo keliaujančio nuo arklidės prie arklidės, nuo fermos prie fermos, nuo vieno lenktynių tako prie kito žirgų prižiūrėtojo sūnaus. Keliaudamas kartu su tėvu berniukas negalėjo lankyti vienos mokyklos. Mokydamasis vyresnėje klasėje jis gavo užduotį – parašyti rašinį apie svajones.
„Tą naktį jis sutalpino savo svajonę septyniuose lapuose, o be to, nurodė gyvenimo tikslą – kada nors turėti žirgų fermą. Jis smulkiai nurodė, net nubrėžė schemą, kaip atrodys 200 akrus užimanti ferma: kur bus 4 000 kvadratinių pėdų ploto namas, lenktynių takas, arklidės ir kiti pastatai.
rašinį įdėjęs dalelę sielos kitą dieną jį atidavė mokytojui. Po dviejų dienų atgavęs rašinį viršutiniame jo lape pamatė įvertinimą – didelį raudoną „F” ir prierašą „ Po pamokų užeik pas mane”.
Kartu su savo svajone berniukas nuėjo pas mokytoją ir paklausė: „Kodėl mano darbą įvertinote „F”?”
O mokytojas paaiškino: „Tokiam jaunuoliui kaip tu tai per daug nereali svajonė. Tu neturi pinigų. Esi kilęs iš keliaujančios šeimos Neturi jokių lėšų. Arklių ferma daug kainuoja. Reikia nusipirkti žemės, pradinio veisimo bandą, o vėliau mokėti nemažus mokesčius. Tu jokiu būdu negalėsi to padaryti”. Po to jis dar pridūrė: „Jeigu perrašysi šį darbą ir aprašysi realesnę svajonę, peržiūrėsiu ir įvertinimą”.
„Vaikinukas grįžo namo ir ilgai apie tai mąstė. Vėliau paklausė, ką apie tai mano tėvas, o šis pasakė: „Sūnau, privalai nuspręsti pats. Manau, jog tai bus labai svarbus tavo sprendimas”.
Praėjus savaitei jis, taip ir nepakeitęs rašinio, grąžino jį mokytojui sakydamas: „Tegul lieka įvertinimas „F”, bet savo svajonės ne pakeisiu”.
Montis atsisuko į susirinkusią žmonių grupę ir tarė: „Visa tai pasakoju, nes dabar jūs sėdite mano 4 000 kvadratinių pėdų name, 200 akrų arklių fermos viduryje. Tą rašinį tebelaikau. Įrėminau ir pakabinau virš židinio. Bet įdomiausia šiame pasakojime yra tai, jog prieš dvejus metus, vasarą, tas pats mokytojas atvežė 30 mokinių savaitei stovyklauti mano fermoje. Išvykdamas mokytojas man pasakė: „Monti, noriu tau kai ką pasakyti. Kai buvau tavo mokyto jas, galima sakyti, vogiau svajones. Per tuos metus pavogiau daugelio vaikų svajones. Laimei, tu buvai pakankamai sumanus ir savosios neapleidai”.
Niekam neleiskite atimti savo svajonių. Kad ir kas ką sakys, klausykite savosios širdies balso.
Jackas Canfieldas
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.