Vidurnaktis. Pažadintas telefono skambučio, pramerkiau akis. Skambino iš ligoninės, kurioje dirbau. Ką tik atvežtas berniukas skubiai operacijai. Nieko nelaukdamas, sėdau į automobilį. Trumpesnis kelias į ligoninę vedė pro pavojingiausią miesto rajoną. Surizikavau. Sustojau prie šviesoforo. Laikas slinko taip lėtai, kad atrodė, jog visą amžinybę laukiu užsidegančios žalios spalvos. Staiga prie automobilio pribėgo vyras purvinais marškiniais ir pilka dėmėta skrybėle. Jis jėga ištraukė mane iš mašinos. Viskas ką išgirdau – tai nuvažiuodamas sušuko, kad tos mašinos jam labai reikia. Nesupratau kas dedasi. Pirmą kartą Pakliuvau į tokią situaciją. Keturiasdešimt penkias minutes užtrukau, kol pavyko pasigauti taksi. nuvažiavau į ligoninę jau švintant. Tarpduryje sutikta seselė tik papurtė galvą. „Per vėlu. Vaikas mirė prieš pusvalandį. Tėvas atvyko 20 minučių iki jo mirties. Spėjo su juo atsisveikinti. Dabar jis rūko balkone“.
Galvodamas ką atsakysiu, nuėjau į balkoną. Balkone stovėjo vyras purvinais marškiniais ir pilka dėmėta skrybėle. Pamatęs mane, jis susmuko. Suprato, kad atstūmė paskutinį asmenį, kuris galėjo išsaugoti jo sūnaus gyvybę.
Daugelis mūsų atstumia Jėzų – vienintelį, kuris gali išgelbėti mus.
Neatstumk jo
