Labai svarbu, ar sugebėsi gyvenimo kelyje pasitaikiusiam nuotykiui nuoširdžiai pasakyti „taip“.
Josephas Campbellas
Dažnai nepripažįstame, jog sėkmė – tai kelionė, o ne galutinis tikslas. Amžius neturėtų bauginti ko nors siekiant ir neturėtų būti riba patirčiai kaupti bei „asmenybės virsmui” ir augimui. Į „Taikos korpusą” Florence Brooks įstojo būdama 64-erių. Gladys Clappison buvo 82-eji, kai gyveno Ajovos universiteto bendrabutyje ir mokėsi. Si moteris ketino gauti istorijos filosofijos mokslų daktarės diplomą. Dar galime paminėti 87 metų Edą Stittą. Jis mokėsi visuomenės koledže Niu Džersyje. Klabėdamas apie mokymąsi Edas pasakė, jog tai padeda jam nesusirgti „senumo liga” ir neleidžia apmirti smegenims.
Galbūt labiausiai sukrėtęs mano vaizduotę žmogus – Waltas Jonesas iš Takomos Vašingtono valstijoje. Sis žmogus buvo vedęs tris kartus. Paskutinė žmona mirė, praleidusi su juo 52-ejus metus. Po laidotuvių Waltas sulaukė užuojautos dėl prarastos, tiek metų šalia buvusios gyvenimo draugės. Į tai jis atsakė: „Na, žinoma, ji daug metų buvo mano draugė, bet gal taip geriau”.
– Dėl ko taip sakai?
– Nenoriu sakyti ką bloga ar šmeižti jos nuostabų būdą, tačiau per paskutinį dešimtmetį ji nieko įdomaus man nepasiūlė.
Paprašytas paaiškinti, ką jis tuo nori pasakyti, Waltas pasakė:
– Ji nieko nebenorėjo, tiesiog buvo atsilikusi nuo gyvenimo. Prieš dešimtį metų, kai man buvo 94-eri, pasakiau žmonai, .jog nieko nesame matę – tik šalia esantį nuostabų šiaurės vakarų Ramųjį į vandenyną. Tada ji paklausė, apie ką aš kalbu, o aš paaiškinau, jog siūlau nusipirkti namuką ant ratų ir galbūt aplankyti visas 48 kaimynines valstijas. Po to paklausiau: „Ką tu apie tai manai?” O ji atsakė, jog mano, kad aš išsikrausčiau iš proto. Tada paklausiau: „Dėl ko taip sakai?”
– Vos tik išvyksime, kas nors mus būtinai apiplėš. O jei kelionėje mirsime, į laidotuves niekas neateis. O be to, kas vairuos, Walteri? – paklausė ji.
– Žinoma, aš, avele tu mano.
– Tu mus abu užmuši! – sušuko ji.
– Prieš išnykdamas nuo šios žemės paviršiaus norėčiau palikti kokį nors savo pėdsaką laiko smėlyje, o kaip galima palikti pėdsaką sėdint – na, nebent nori palikti savo užpakalio pėdsaką.
Susidomėjau jo pasakojimu ir, kai jis baigė, paklausiau: „Na, o dabar, Waltai, kai žmonos jau nebėra, ką ketini veikti?”
– Ką ketinu veikti? Palaidojau savo senutę ir nusipirkau namelį ant ratų. Dabar 1976-ieji, o iki savo šimtojo gimtadienio žadu aplankyti visas 48 valstijas.
Tais metais, pardavinėdamas sendaikčius ir suvenyrus, Waltas aplankė 43 valstijas. Paklaustas, ar kada paimdavo pakeleivius, jis atsakė: „Jokiu būdu ne. Nemėgstu didelių kompanijų, be to, jeigu įvyktų avarija, už jų sveikatą ir gyvybę turėčiau atsakyti teisme”.
Praėjo vos keturi mėnesiai nuo namelio ant ratų įsigijimo ir puse metų nuo žmonos laidotuvių, o šalia Walto jau važinėjo gan patrauk li 62-ejų metų moteris.
– Waltai,- žmonės nepaliko jo ramybėje.
– Na?- klausė jis.
– Kas toji moteris? Kas tavo naujoji draugė?
– Taip, iš tiesų, – nesutriko Waltas.
– Ką reiškia toks tavo atsakymas?
– Tai mano naujoji draugė.
– Draugė? Bet Waltai, buvai vedęs tris kartus, o tau dabar jau 104-eri metai. Si moteris maždaug keturiasdešimčia metų jaunes nė už tave.
– Na ir kas. Suvokiau, jog vyras negali gyventi vienas namelyje ant ratų.
– Suprantu tave, Waltai. Tau trūksta žmogaus, su kuriuo galėtum pasikalbėti.
– Žinai, šito man trūksta taip pat, – nė nemirktelėjęs atsakė Waltas.
– Taip pat? Ar nori pasakyti, jog esi romantiškai susidomėjęs šia moterim?
– 0 kodėl ne?
– Bet Waltai…
– Kas? – paklausė jis.
– Žmogaus gyvenime ateina toks laikotarpis, kai tenka pamiršti tokius dalykus.
– Kokius? Ar kalbi apie seksą? – pasitikslino Waltas.
– Na, taip.
– Bet dėl ko turėčiau apie jį pamiršti? – neatlyžo jis.
– Na, dėl to, kad tai gali būti pavojinga sveikatai.
– Ką padarysi, jeigu ji mirs – tai bus mirus, – pamąstęs atsakė šimtametis.
1978 metais mūsų šalyje kilo infliacija. Waltas visus pinigus investavo į daugiabučių namų statybos plėtrą. Paklaustas, dėl ko jis iš ima pinigus iš patikimo banko sąskaitos ir investuoja į daugiabučių statybą, Waltas nustebo: „Nejaugi negirdėjote? Atėjo infliacijos lai kai. Pinigus reikia investuoti į patikimą turtą, kad jie nedingtų ir augtų iki tos dienos, kai jų prireiks”. Argi tai ne teigiamas mąstymas?
1980-aisiais jis pardavė didelę turto dalį Pierce apygardoje, Vašingtono valstijoje. Visi manė, jog Waltas grynina pinigus, tačiau netrukus išaiškėjo, jog jis viską pardavė, kad galėtų investuoti į verslą. Waltas aiškino: „Pasirašiau sutartį 30-čiai metų. Iki 138-erių metų gausiu nemenkas palūkanas”.
Šimtas dešimtąjį gimtadienį Waltas šventė Džonio Karsono televizijos šou laidoje. Joje jubiliatas atrodė panašus į senų laikų pulkininką Sandersą – žila barzda, juoda skrybėlė ir visas toks prašmatnus. Johnis pasveikino jį sakydamas: „Džiugu tave čia matyti, Waltai”.
– Džiugu būti bet kur, kai tau 110, Johny.
– 110?
– 110.
– 1-1-0?
– Kas nutiko, Karsonai, ar jau nebegirdi? Taip ir pasakiau. Toks ir esu. Ir kas čia nepaprasta?
– Dar ir kaip nepaprasta, kai esi dvigubai vyresnis už mane.
Ir jūs nustebtumėte, ar ne? Šimtas dešimt metų – o žmogus vis dar kaupia patirtį, formuoja asmenybę. Po visų įžangų Waltas kreipėsi į Džonį: – Kiek tau būtų metų, jei nežinotum savo gimimo datos ir nebūtų kalendoriaus, kartą per metus primenančio, jog praėjo dar vieneri metai? Ar girdėjai, jog yra žmonių, puolusių į depresiją vien dėl kalendorinės datos? O Dievulėliau, jau sulaukiau 30-ojo gimtadienio. Man taip liūdna, jau perkopiau per kalną. O, ne, jau ir 40-ies sulaukiau.
Mano bendradarbiai apsivilks juodus drabužius ir atsiųs man katafalką. O, ne, man jau 50. Pusė amžiaus. Visi siųs man nuvytusias ir voratinkliais apraizgytas rožes. Džoni, kas sugalvojo tokią ne sąmonę, jog žmogus, sulaukęs 65-erių, turi kristi ir mirti? Pažįstu žmonių- kurie sulaukę 75-erių gyvena geriau, nei būdami jaunesni Prieš keletą metų investavau j daugiabučių namų statybas ir būdamas 105-erių metų šlamančių užsidirbau daugiau nei bet kada anksčiau. Ar galiu patarti, kaip apsiginti nuo depresijos?
– Tęsk, Waltai.
– Nepastebėk gimtadienio.
Linkiu, kad Walto gyvenimas kiekvieną gyvenimo dieną įkvėptų jus nepaliaujamai kaupti patirtį ir augti.
Bobas Moatvadas
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.