Penktą valandą ryte Rikas Litlas užmigo prie automobilio vairo ir nulėkęs nuo 10 pėdų aukščio pylimo atsitrenkė į medį. Šešis mėnesius vaikinas praleido ligoninėje. Jam buvo lūžusi nugara ir jo kūnas buvo ištemptas svarsčiais. Dabar Rikas turėjo daug laiko mąstyti apie gyvenimą, apie tai, ko neišmoko per trylika mokyklos suole praleistų metų. Vieną popietę, nuo jo grįžimo į namus praėjus dviem savaitėms, vaikinas rado ant grindų pusiau sąmonės netekusią motiną. Ji išgėrė per daug raminančių vaistų. Tada Rikas dar kartą susidūrė su tuo, jog gautas mokykloje išsilavinimas neatitiko gyvenimo keliamų socialinių ir emocinių reikalavimų.
Kitus kelis mėnesius Rikas brandino mintį suorganizuoti kur sus, studentams suteikiančius pasitikėjimo, bendravimo ir konfliktinių situacijų valdymo įgūdžių. Pradėjęs domėtis, kokie dalykai turėtų būti įtraukti į tokių kursų programą, jis aptiko Nacionalinio švietimo instituto tyrimą, kurio apklausoje dalyvavo 1000 tris dešimtmečių. Tyrimo tikslas – sužinoti, ar mokymo įstaigose įgytos žinios atitinka realaus gyvenimo poreikius. Daugiau nei 80 pro centų visų apklaustųjų atsakė: „Visiškai ne”.
Į klausimą, ką jie dabar norėtų išmokti, šie trisdešimtmečiai atsakė, jog labiausiai jiems trūksta bendravimo įgūdžių: kaip geriau sutarti su šeimos nariais, kaip susirasti ir išsaugoti darbą, kaip valdyti konfliktą, kaip būti geram tėvui ar mamai, kaip pažinti normai vaiko vystymąsi, kaip tvarkyti pinigus ir kaip atrasti gyvenimo prasmę.
Įkvėptas minčių apie visą tai galinčių išmokyti kursų organizavimą ir norėdamas sužinoti visos šalies studentų nuomonę, Rikas metė koledžą ir išvyko į kelionę. Rinkdamas informaciją jis apklausė daugiau nei du tūkstančius studentų iš 120 aukštųjų mokyklų. Visiems jis užduodavo du klausimus:
1. Jeigu aukštosios mokyklos programą jums būtų leista pakeisti taip, kad ji padėtų susidoroti su ateityje arba dabar jums iš kylančiomis problemomis, kokius dalykus pasirinktumėte?
2. Išvardykite dešimt jums svarbių, dažniausiai namie ar mokykloje iškylančių problemų, su kuriomis norėtumėte susi doroti lengviau.
Nesvarbu, kur studentai mokėsi – turtingose privačiose ar miestų getų mokyklose, – atsakymai buvo stulbinančiai vienodi. Problemų dešimtuko viršūnėje puikavosi vienišumas ir tai, jog vaikai nemylėjo patys savęs. Apklaustieji studentai norėjo mokytis tų pačių dalykų, kaip ir jau minėti trisdešimtmečiai.
Rikas du mėnesius miegojo automobilyje, iš viso išleido vos 60 dolerių. Dažnai valgė tik riešutų svietą ir skrebučius, o kartais badavo. Vaikinas neturėjo pinigų, tačiau buvo pasiryžęs įgyvendinti svajonę.
Kitas žingsnis svajonės link – sudaryti geriausių šalies pedagogų ir lyderių, mokančių patarti ir išmanančių psichologiją, sąrašą. Dėl to jis nutarė aplankyti visus, esančius jo sąraše, ir paprašyti patarimų bei paramos. Nors jo aplankyti žmonės žavėjosi jo pasirinktu tikslo siekimo būdu – studentų apklausa, tačiau padėti jie niekuo negalėjo. Riko jie ne tik neparagino, bet ir nuvylė jį: „Jūs per jaunas. Grįžkite į koledžą, gaukite diplomą, o tada siekite savo tikslo.
Bet Rikas nepasidavė. Sulaukęs dvidešimties jis jau buvo pardavę savo automobilį, drabužius, pasiskolinęs iš draugų 32 000 dolerių- Kartą kažkas jam pasiūlė kreiptis į fondą ir paprašyti pinigų.
Pirmasis susitikimas su vietiniu fondu buvo ypač nesėkmingas. Įeidamas į jo kontorą Rikas drebėjo iš baimės. Jį pasitiko fondo viceprezidentas – stambus, tamsių plaukų, rūstaus veido žmogus. Pusę valandos jis sėdėjo nepratardamas nė žodžio, o Rikas tuo metu išliejo jam širdį, pasakodamas apie savo mamą, du tūkstančius apklaustųjų ir naujus kursus aukštųjų mokyklų studentams.
Kai vaikinas nutilo, viceprezidentas stumtelėjo didelę segtuvų šūsnį ir tarė: „Sūnau, dirbu čia jau dvidešimt metų. Skyrėme pinigų visoms šioms mokomosioms programoms, bet jos visos žlugo. Taip atsitiks ir tau. Dėl kokių priežasčių? Dėl pačių akivaizdžiausių. Tau tik dvidešimt metų. Neturi nei patirties, nei pinigų, nei aukštojo mokslo išsilavinimo. Nieko!”
Išėjęs iš fondo patalpų Rikas prisiekė įrodyti, jog šis žmogus klysta. Tada jis pradėjo aiškintis, kurie fondai domisi paaugliams skirtų projektų parama. Mėnesių mėnesius nuo ryto iki vakaro jis bandė gauti lėšų rašydamas pasiūlymus, kruopščiai pritaikytus individualiems fondo poreikiams. Jis dirbo metus. Kiekvieną laišką siųsdavo vildamasis, jog pagaliau pavyks, bet ir vėl gaudavo neigiamą atsakymą.
Taip vienas po kito buvo atmesti 154 pasiūlymai. Kai buvo atmestas ir 155-asis, Riko pasitikėjimas susvyravo.
Vaikino tėvai maldavo grįžti į koledžą. Jo mokytojas Kenas Greenas, palikęs darbą ir padėjęs rašyti Rikui pasiūlymus, pasakė: „Rikai, nebeturiu pinigų, o man reikia išlaikyti žmoną ir vaikus. Parašysime dar vieną pasiūlymą, bet šis bus paskutinis. Jeigu nepavyks ir jis vėl bus atmestas – grįšiu į Toledą ir toliau mokytojausiu”.
Rikui liko paskutinė proga. Paveiktas nevilties ir skatinamas pirminio užsispyrimo jis sugebėjo prasibrauti pro kelias sekretores ir susitarti dėl priešpiečių su daktaru Russu Mawby „Kellogg” fondo prezidentu. Eidami priešpiečių jie praėjo pro ledų pardavėją Mawby paklausė: „Gal norėtumėte ledų?” Rikas linktelėjo. Jo nerimas buvo akivaizdus, nes vos tik paėmęs į rankas ledų porciją jis ją spaudė delne ir šokoladiniai ledai ėmė tekėti pro pirštus. Jis banda vogčiomis nusikratyti juos nuo rankos, bet Daktaras Mawby tai pastebėjo. Kvatodamas jis sugrįžo prie ledų pardavėjo ir atnešė kelias servetėles.
Jaunuolis išraudęs ir nelaimingas įsėdo į automobilį. Kaip jis galės prašyti fondo paramos, jeigu nesugeba rankoje išlaikyti nė ledų porcijos?
Mawby paskambino po dviejų savaičių: „Prašėte 55 000 dolerių, Apgailestaujame, bet fondo globėjai balsavo prieš šį pasiūlymą”, Rikas vos nepravirko. Dvejus metus jis sunkiai dirbo, siekdamas savo svajonės. O dabar – viskam pabaiga.
„Tačiau, – tęsė Mawby, – globėjai vieningai balsavo už 130 000 dolerių sumą”.
Tada Rikas nebesulaikė ašarų ir sunkiai teištarė „ačiū”.
Nuo to laiko Rikas Lidas savo svajonei finansuoti surinko daugiau nei 100 000 000 dolerių. Pagal jo sukurtas Įgūdžių programas mokosi apie 30 000 mokyklų mokinių visose 50 valstijų ir 32 apygardose. Kasmet trys milijonai vaikų yra mokomi svarbių gyvenime pritaikomų įgūdžių, nes kažkada vienas devyniolikametis ne sutiko priimti neigiamo atsakymo.
1989 metais dėl neįtikėtinos Riko Litlo projekto sėkmės jam buvo paskirta 65 000 000 dolerių suma Tarptautiniam jaunimo fondui įkurti. Tiek pinigų paremti fondui buvo skirta antrą kartą JAV istorijoje. Naujojo fondo tikslas – surasti ir plėsti visame pasaulyje sėkmingai dirbančias jaunimo programas.
Riko Litlo gyvenimo pavyzdys moko, jog pažado sau jėga kartu su kilniais siekiais ir pasiryžimu nepriimti neigiamo atsakymo veda svajonės išsipildymo link.
Parašyta pagal Peggy Manną
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.