1977-aisiais aš buvau vieniša trijų mažų dukrelių mama. Man reikėjo mokėti mokesčius už namus, mašiną, be to, privalėjau pakeisti kai kurias savo svajones.
Vieną vakarą buvau seminare ir išgirdau apie V + Į = T (Vaizduotė kartu su aiškiu Įsivaizdavimu sukuria Tikrovę) principą. Kalbėtojas įtikinamai kalbėjo apie tai, jog mūsų protas mąsto vaizdiniais, bet ne žodžiais. Todėl kai aiškiai įsivaizduojame, ko trokštame, tai ir nutinka.
Ši mintis pažadino kūrybiškumo jausmą mano širdyje. Žinojau Biblijoje parašytą tiesą, kad Viešpats suteikia mums „širdies troški mus” (Psalmes 37:4) ir „kaip žmogus galvoja apie save, toks jis ir yra” (Patarlės 23:7). Nusprendžiau surašytos maldos žodžius paversti vaizdiniais. Iš senų žurnalų karpiau savo „širdies troškimus atitinkančius paveikslėlius ir klijavau į brangų albumą, o tada-su viltimi laukiau, kas bus.
Albume suklijuoti paveikslėliai labai aiškiai atspindėjo mano svajones:
1. Išvaizdus vyras.
2. Moteris nuotakos suknele, šalia jos vyras su smokingu.
3. Puokštės gėlių (aš romantiška).
4. Nuostabus brangakmenių vėrinys (nutariau, jog Dievas mylėjo Dovydą ir Saliamoną, o jie buvo turtingiausi žmonės pasaulyje).
5. Sala tviskančiame vandenyne, Karibuose.
6. Gražus namas.
7. Nauji baldai.
8. Moteris, neseniai gavusi didelės korporacijos viceprezidentės darbą. (Dirbau kompanijoje, kurios vadovai buvo tik vyrai. Norėjau tapti pirmąja kompanijos viceprezidente – moterimi.)
Maždaug po dviejų mėnesių vieną rytą važiavau Kalifornijos greitkeliu, kažką mąsčiau. Staiga mane pralenkė nepaprastai gražus raudonos ir baltos spalvos kadilakas. Žvilgtelėjau į automobilį, nes man jis patiko. Vairuotojas atsisuko, nusišypsojo, o aš nusišypsojau jam, nes žmonėms visuomet šypsausi. Šį kartą įkliuvau. Ar jums yra tekę atsidurti panašioje situacijoje? Išsisukinėjau, jog į jį nežiūrėjau: „Ką, ar aš? Tikrai nežiūrėjau į jus!” Jis sekė mane dar 15 mylių. Tai mane gąsdino! Pavažiavau kelias mylias – jis taip pat. Sustojau poilsio aikštelėje – tą patį padarė ir jis… Galų gale mes susituokėme!
Pirmojo pasimatymo dieną Džimas man atsiuntė tuziną rožių. Vėliau sužinojau, jog jis turi hobį – kolekcionuoti didelius brangakmenius! Kaip tik tada jis ieškojo žmogaus, kurį galėtų jais pa puošti. Aš buvau pasirengusi jam padėti! Dvejus metus vaikščiojau į pasimatymus, o kiekvieno pirmadienio rytą gaudavau didelę raudoną rožę ir meilės laiškelį.
Likus trims mėnesiams iki vestuvių Džimas pasakė: „Radau puikią vietelę medaus mėnesiui. Vyksime į Šv. Džono salą Karibuose”. Pusiau juokais tariau: „Niekada nė nesvajojau apie tai!”
Tiesą apie paveikslėlių knygą Džimui atskleidžiau praėjus metams po vestuvių. Tuo metu kėlėmės gyventi į nuostabius naujus namus. Juos apstatėme tokiais naujais baldais, kokius aš kažkada įsivaizdavau. (Pasirodo, Džimas dirbo Rytų baldų pramonės platintoju vakarinėje šalies pakrantėje.)
Be to, vestuvės vyko Lagūna Byče, Kalifornijoje. Jose viskas buvo kaip reikiant: nuotakos suknia, smokingas. Praėjus aštuoniems mėnesiams po mano svajonių knygos atsiradimo mane paskyrė kompanijos, kurioje dirbau, Personalo skyriaus viceprezidente.
Šis pasakojimas panašus į pasaką, bet tai tiesa. Po vedybų kartu su Džimu sukaupėme dar daugiau „svajonių knygų”. Dievas nuolatos mums priminė nepaprastą tikėjimo galią, gyvenimą pripildydamas išsipildžiusiomis svajonėmis.
Kiekvienoje gyveno srityje atraskite, ko trokštate, susikurkite vaizdinį ir aiškiai tai įsivaizduokite. Tada gyvenkite taip, kaip to trokštate, ir susikurkite asmeninę siekių knygelę. Pagal mano pateiktą pavyzdį mintis perkelkite į tikrovę. Nėra neišsipildančių svajonių. Nepamirškite: Dievas savo vaikams pažadėjo duoti tai, ko „trokšta jų širdys”.
Glenna Salsbury
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.