„Tikras išminčius mato daiktų esmę” Laozi
Jei šiandien užeitumėte į mano biurą Kalifornijoje, viename jo gale būtinai pastebėtumėte nuostabius senovinius ispaniškus koklius ir raudonmedžiu padengtą vaisvandenių automatą su devyniais oda aptrauktais suoleliais (tokie dažnai būna senose vaistinėse). Neįprasta. Bet jei tos kėdės galėtų kalbėti, jos papasakotų istoriją apie tai, kaip buvau beveik praradusi viltį ir pasidavusi.
Po II pasaulinio karo šalis išgyveno nuosmukį ir buvo be galo sunku susirasti darbą. Mano vyras, kaubojus Bobas, dar prieš krizę buvo pasiskolinęs pinigų ir nusipirkęs nedidelę cheminę valyklą. Mes turėjome du mielus vaikučius, namą, automobilį, mokėjome visus įprastus mokesčius ir įnašus. Staiga viskas išslydo iš rankų. Pinigų neliko niekam – nei įnašams už namą, nei kam kitam.
Jokių išskirtinių sugebėjimų, konkrečių darbo įgūdžių ar išsilavinimo neturėjau ir savęs ypatinga nelaikiau. Bet prisiminiau, kad žmogus – mano anglų kalbos mokytoja Alhambra mokykloje – manė, kad šį tą ypatinga aš sugebu. Ji sakė, kad esu gabi žurnalistikai, ir paskyrė mane mokyklos laikraščio redaktore ir reklamos vadybininke. Pamaniau, kad vietiniame savaitraštyje galėčiau tvarkyti reklamines skiltis ir taip užsidirbti įnašams už namą.
Mašinos ir auklės neturėjau. Taigi buvau priversta aplūžusiame vaikiškame vežimėlyje, prie galo pririšusi pagalvę, visur vežiotis du vaikus. Vienas ratas vis nusisukdavo nuo ašies, bet bato kulniuku jį pristumdama aš tęsiau savo kelionę. Sau prisiekiau, kad mano vai kai turės namus, – ne taip, kaip aš vaikystėje.
Laikraščio priimamajame pasakė, kad darbo nėra. Recesija. Tada man šovė nebloga mintis: paklausiau, ar galiu už didmenine kainą nusipirkti reklamai skirtą skiltį ir pati ją pardavinėti už maž meninę. Jie pasakė, kad galiu. Vėliau jie prisipažino tikėjęsi, kad po savaitės vežimėlio tampymo miestelio gatvėmis aš šio darbo atsisakysiu. Bet jie klydo.
Darbas laikraštyje sekėsi. Aš uždirbau pakankamai pinigų sumokėti įnašams už namą ir nusipirkau kaubojaus Bobo parinktą naudotą automobilį. Kiek vėliau aš pasamdžiau studentę, kuri kiekvieną dieną nuo trijų iki penkių dienos prižiūrėjo vaikus. Kai laikrodis išmušdavo tris, aš griebdavau laikraščius ir lėkdavau pas užsakovus.
Bet vieną lietingą popietę užsakovai toliau reklamuotis atsisakė.
„Kodėl?” – paklausiau. Jie paaiškino pastebėję, kad autoritetingas miesto verslininkas Rubenas Aimanas, „Rexall” vaistinės savininkas ir Prekybos rūmų prezidentas, mano skiltyje nesireklamuoja. Vadinasi, su mano reklama kažkas negerai.
Pasijutau taip, lyg replėmis man kas būtų suspaudęs širdį. Už šių keturių užsakovų mokamus pinigus galėjau mokėti įnašus už namą. Tada nusprendžiau pasikalbėti su ponu Aimanų. Visi jį myli ir gerbia. Aišku, kad jis išklausys. Kai bandydavau su juo susitikti anksčiau, jis visada surasdavo priežasčių pokalbio išvengti. Jis būdavo arba „išvykęs” arba užsiėmęs. Žinojau, kad jei jis mano skiltyje reklamuotųsi, juo pasektų ir kiti miesto verslininkai.
Šį kartą aš jį radau. Jis stovėjo šalia receptų priėmimo stalelio. Kaip galėdama maloniau nusišypsojau ir, rankose laikydama laikraštį kuriame žalios spalvos vaikų kreidelėmis buvo rūpestingai apvedžiota mano reklamos skiltis, tariau: „Misteri Aimanai, visi gerbia jūsų nuomonę. Ar negalėtumėte pažvelgti ir įvertinti mano darbą, kad kitiems verslininkams galėčiau pasakyti, ką apie jį manote jūs?”
Jo lūpos staiga įgavo apverstos U išraišką. Be žodžių jis šaltai ir pabrėžtinai neigiamai papurtė galvą. Mano apsunkusi širdis krito į žemę su tokiu trenksmu, kad jį turėjo išgirsti kiekvienas.
Visas mano pasiryžimas staiga pranyko. Jausdama, kad parvairuoti namo neužteks jėgų, prisėdau prie seno gražaus vaisvandenių automato. Kadangi nieko nenusipirkusi sėdėti nenorėjau, už paskutinius dešimt centų užsisakiau vyšnių gėrimo. Desperatiškai svarsčiau, ką dar galiu padaryti. Ar mano vaikai praras namus, kaip atsitikdavo man vaikystėje? Gal mano mokytoja klydo? Galbūt aš visai neturiu tų sugebėjimų, apie kuriuos ji kalbėjo? Aš kone verkiau.
„Kas atsitiko, brangioji?” – kažkas paklausė švelniu balsu. Atsisukusi pamačiau mielą žilaplaukę moterį. Išklojau jai visą savo istoriją, baigdama tokiais žodžiais: „Bet misteris Aimanas, kurį visi taip gerbia, nenorėjo į mano darbą net pažvelgti”.
„Parodyk man tą reklamos skiltį”, – tarė ji ir atidžiai perskaitė mano apvedžiotą dalį. Tada ji apsisuko, atsistojo ir skambiu balsu, kurį galima buvo išgirsti už pusės kvartalo sušuko: „Rubenai Aimanai, gal galėtum prieiti?!” Ši ponia buvo misis Aiman!
Ji Rubenui pasakė, kad šis pas mane turėtų užsisakyti reklamą. Jo nepatenkinta išraiška greitai pavirto į plačią šypseną. Tada misis Aiman paklausė verslininkų, atsisakiusių mano reklamos paslaugų, pavardžių, nuėjo prie telefono ir kiekvienam jų paskambino. Grįžusi mane apkabino ir pasakė, kad jie vėl nori reklamuotis mano skiltyje ir nori su manimi susitikti.
Rubenas ir Vivian Aimanai tapo mūsų gerais draugais ir nuolatiniais klientais. Patyriau, kad Rubenas yra mielas žmogus, kuris iš tikrųjų niekada nieko neignoruoja. Jis tik buvo pažadėjęs Vivian niekada nesireklamuoti ir paprasčiausiai laikėsi žodžio. O, kad iš pradžių būčiau pasišnekėjusi su kuo nors iš miestiečių – bet kuris iš jų man būtų pasakęs, kad pirmiausia reikia kalbėtis su misis Aiman.
Pokalbis prie vaisvandenių automatų suoliukų mano verslui buvo lemtingas. Netrukus aš vadovavau keturiems skyriams, kuriuose dirbo 285 darbuotojai; buvo sudaryta apie 4000 ilgalaikių reklamos sutarčių.
Kiek vėliau, kai misteris Aimanas senąją vaistinę atnaujino ir vaisvandenių automatai iš jos buvo išnešti, mano brangus vyras juos nupirko ir pastatė mano biure. Jei būtumėte čia, Kalifornijoje, mes prisėstume ant automatų suoliukų, aš jums įpilčiau vyšnių gėrimo ir pasakyčiau, kad niekada nereikia nuleisti rankų, kad pagalba gali ateiti iš ten, iš kur jos visiškai nesitikime.
Patarčiau jums dar keletą dalykų. Jei su reikalingu žmogumi susitikti negalite, stenkitės surinkti daugiau informacijos. Išbandykite kitus kelius. Ieškokite trečiųjų asmenų, kurie galėtų jums pa dėti. Galų gale pasakyčiau jums šiuos optimistiškus Bilo Marriotto žodžius, užrašytus jo viešbutyje:
„Nesėkmė? Man neteko jos patirti.
Visi sunkumai – tik laikini stabtelėjimai.”
Dottie Walters
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.