Kartą gyveno našlė, kuri neteko savo vienintelio sūnaus. Jos širdį užliejo gilus skausmas, o gyvenimas tapo sunkus ir pilkas, neteko prasmės. Ji labai kentėjo ir nežinojo, kaip gyventi toliau.
Ieškodama vilties, moteris nusprendė kreiptis į šventą žmogų, apie kurį buvo sakoma, kad jis supranta gyvenimo paslaptis, gali padėti kenčiantiems ir daro stebuklus.
„Prašau, padėk man, – tarė ji. – Mano širdis sudužusi nuo netekties. Ar gali prikelti mano sūnų?“
Šventasis kurį laiką tylėjo, o tada ramiai pasakė:
„Apeik visus šio miesto namus ir atnešk man garstyčios grūdelį iš visų namų, kuriuose niekada nebuvo skausmo.“
Kupina vilties našlė išėjo į miestą. Ji beldėsi į vienus namus, paskui į kitus. Tačiau visur girdėjo tą patį: vienur žmonės gedėjo vaikų, kitur – tėvų ar artimųjų. Skausmas buvo apsilankęs kiekvienuose namuose.
Ilgainiui našlė suprato, kad nėra namų be skausmo ir nėra gyvenimo be netekties. Skausmas lydi visus žmones.
Moters viduje užgimusi atjauta kitiems ėmė švelninti ir jos pačios skausmą, širdies žaizda pradėjo gyti.
Straipsnį parengė Edvardas Šidlauskas, dirbantis, kaip psichologas Riešėje.