Karaliaus įžengimo į sostinę proga rūmuose buvo iškelta neregėta puota. Ištaigingoje salėje valdovas priiminėjo dovanas, kurios buvo viena už kitą brangesnės: išgraviruotus ginklus, sidabro taures, auksu siuvinėtus brokato audinius.
Dovanas teikusiųjų gretos jau retėjo, kai staiga į salę pasiramsčiuodama lazda įšlubčiojo valstietė, avėjusi sunkiomis medžio klumpėmis. Tylėdama iš užančio ji išsitraukė rūpestingai į audinio skiautę suvyniotą paketėlį.
Salėje nuvilnijo juoko banga, kai moteris prie karaliaus kojų padėjo baltos vilnos sruogą gautą iš jos dviejų vienintelių avių ir suverptą per ilgus žiemos vakarus.
Netaręs nė žodžio, karalius oriai nusilenkė, po to, pašaipių žvilgsnių smaigstomai senolei lėtai klibinkščiuojant atgal, davė ženklą pradėti pokylį.
Moteris iškeliavo namo. Temo. Sunkus ir ilgas buvo jos kelias į lūšnelę, suręstą netoli karaliaus girios. Iki šiol varguolės gyvenimo čia niekas netrikdė. Tačiau priartėjusi prie savo namų, ji stabtelėjo apimta panikos.
Valstietės trobelę supo karaliaus kareiviai. Aplink varganą namą jie smeigė žemėn kuoliukus ir rišo ant jų baltos vilnos siūlą.
– O, Dieve, – suaimanavo senolė stingstančia iš baimės širdimi, – karalius įsižeidė dėl menkos mano dovanos… Dabar sargyba mane suims ir nugabens į kalėjimą…
Tačiau išvydęs moteriškę, būrio viršininkas mandagiai jai nusilenkė ir pranešė:
– Ponia, mūsų gerojo karaliaus įsakymu visa žemė, kurią apjuos jūsų dovanotas vilnos siūlas, nuo šiol priklausys jums.
Naujosios valstietės nuosavybės plotas buvo toks, kiek aprėpė siūlas. Moteris gavo tiek, kiek pati padovanojo.
Norime daug, bet dovanoti bijome.
Du vienuoliai augino rožes. Pirmasis kontempliuodavo jų grožį ir svaigdavo nuo jų aromato.
Antrasis gražiausias rožes skindavo ir dovanodavo praeiviams.
– Ką tu darai? – pyko pirmasis. – Kaip gali atsisakyti džiaugsmo, kurį tau teikia rožės ir švelnūs jų kvapai?
– Rožių aromatas lieka rankose to, kuris jas dovanoja kitiems, – ramiai atsakė antrasis vienuolis.
Autorius: Bruno Ferrero