Gyveno sykį auksinė žuvelė, kuri vieną dieną nusprendė pasiimti savo septynias aukso monetas ir išplaukti ieškoti laimės. Netrukus sutiko ungurį. Šis jos paklausė:
– Ei, ką matau, kur keliauji?
– Plaukiu ieškoti laimės,- išdidžiai atsakė žuvelė.
– Vadinasi, patekai į reikiamą vietą,- užtikrino ungurys.- Viso labo už keturias monetas tu gali nusipirkti šiuos puikius greitaeigius pelekus, su kuriais plauksi dvigubai greičiau nei iki šiol.
– Ak, tai puiku,- nudžiugo auksinė žuvelė. Sumokėjo pinigus, paėmė pelekus ir nuplaukė pirmyn greičiau nei pirma.
Įplaukė į vandenis, kuriuose karaliavo didžiulė sepija. Ši kreipėsi į žuvelę:
– Ei, ką matau, kur keliauji?
– Keliauju ieškoti laimės,- paaiškino auksinė žuvelė.
– Tu ją suradai, dukrele,- tarė sepija.- Už juokingą sumą tau galiu parduoti šį sraigtą, su kuriuo plauksi kur kas greičiau.
Auksinė žuvelė sumokėjo paskutines jau likusias monetas ir gavo sraigtą. Nėrė po vandeniu didžiuliu greičiu. Pamatė storą ryklį, kuris žuvelę pasveikino:
– Ei, ką matau, kur keliauji?
– Ieškau laimės,- atsakė žuvelė.
– Tu ją radai. Plauk tiesiai šiuo trumpiausiu keliu,- patarė ryklys, rodydamas savo pražiotus nasrus.- Taip sutaupysi daug laiko.
– O, labai ačiū! – padėkojo auksinė žuvelė ir įsmuko į grobuonies ryklę, po to buvo maloniai suvirškinta.
Kas gerai nežino, ko nori, labai lengvai atsiduria ten, kur nenorėjo.
Atsiuntė: Dovilė Šileikytė