Ankstyvas darbas — trigubas vaisius.
Ankstyvoji varna dantis rakinėja, vėlyvoji varna akis krapštinėja.
Nesėjęs nepjausi.
Juoda duona — ne badas.
Verkia duonytė tinginio valgoma.
Darbymetyje ir akmuo kruta.
Greitas, kaip apatinis girnų akmuo. (Suprask – labai lėtas)
Tinginys ir miegodamas patrūksta.
Ilgą iešmą bedrožiant, šuo kepsnį nuneša.
Iš didelio debesio mažas lietus.
Niekas negimsta mokėdamas.
Seno vilko neapgausi.
Laukia, kaip gervė giedros.
Pasitaikė, kaip aklai vištai grūdas.
Žiūri, kaip katinas į lašinius.
Su kokiu sutapsi, tokiu ir pats patapsi.
Kalk geležį, kol karšta, paskui neįveiksi, mokyk vaiką, kol mažas, paskui nepriveiksi.
Liežuvis yra skaudesnis už botagą.
Žuvis ieško, kur giliau, o žmogus,—kur geriau.
Bijai vilko, neik į girią.
Laikas ir kalnus sugraužia.
Kas veža, tą ir plaka.
Bėdos, vargai neina miškais, o žmonių sprandais.
Ant vieno turtingo šimtas elgetų.
Kur kalnelis, ten dvarelis, kur pelkelė, ten kaimelė.
Dangus aukštas – neįlipsi, žemė kieta – neįlįsi, reikia ant žemės vargti.
Laiko dantys aštrūs, vargo dar aštresni.
Turtingo ir melas teisingas.
Pinigai per storiausias mūro sienas lenda.
Turtuoliui tiesa nereikalinga.
Dvarininkas verčiau pats badu dvės, negu lauką savo rankomis sės.
Be žmogaus darbo ponai badu dvėstų.
Atsisėdo, kaip ponas ant sprando.
Ponas tol ant žmogaus jos, kol ponavos.
Ar ponas, ar šuva — abu kanda.
Pono malonė ant keršo arklio joja.
Dvaro ponas — tai šėtonas.
Dvaras — ne kaimynas, ponas — ne brolis.
Dvare šuo už žmogų brangesnis.
Kur dvaras, ten ašaros.
Kur ponas, ten ir klebonas.
Kunigas apie dangų bliauna, o pats žemės turtus krauna.
Kunigo teisybė, kaip nakties šviesybė.
Dievas glėbyje, velnias širdyje.
Turtuolio padas auksu pamuštas, o širdis titnagu grįsta.
Darbininkai nepražus — jų vis tiek viršus bus.
Darbininkai sujudės —visi ponai nugarmės.
Puotavo, lyg Smetonos valdžia.
Vagia, kaip buožė iš darbininko.
Geriau badauti, negu pas buožę vergauti.
Moki žodį – žinai kelią.
Žinios valgyti neprašo.
Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs.
Daug žinosi – ant pečių nenešiosi.
Kvailą ir bažnyčioje muša.
Žodžiu galvos nepramuši, o sužeisti gali. Žodis kaip žvirblis, išlėks – nepagausi.
Žodis skaudesnis už lazdą.
Visi nori mokėti, bet ne visi nori mokytis.
Daug žinosi – greit pasensi.
Verkia duona tinginio valgoma.
Viena kregždė – dar ne pavasaris.
Vagie, kepurė dega!
Varną kiek beprausi, ji vistiek liks juoda.
Ūžia kaip bitės avilyje,
Tuščias puodas garsiai skamba.
Tinginys ir kelią koja rodo.
Tyli kiaulė gilią šaknį knisa.
Ko tyli, kaip žemę pardavęs?
Tyla – gera byla.
Kas tėvo, motinos neklauso, valgo duoną sausą.
Reikalingas kaip šuniui penkta koja.
Pasiilgau kaip pernykščio sniego.
Visur gerai, kur mūsų nėra.
Juokiasi puodas, kad katilas juodas.
Tavęs klausiu apie ragaišį, o tu pasakoji, kad katinas nugaišo.
Šuns balsas į dangų neina.
Šokinėja kaip varlė prieš jautį.
Svetimu protu toli nenuvažiuosi.
Sutinka pagal rūbą, išlydi pagal protą.
Draugauja kaip šuo su kate.
Susispaudę kaip silkės statinėje.
Su kuo sutapsi, toks ir pats tapsi.
Su melu toli nenuvažiuosi.
Melo trumpos kojos.
Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi.
Skambina varpai, tik nežinia kurioj bažnyčioj.
Skęstantis ir už šiaudo griebiasi.
Ylos maiše nepaslėpsi.
Savi marškiniai arčiau kūno.
Saugok kaip savo akį.
Neperšokęs per griovį, nesakyk „op”.
Atitiko kirvis kotą.
Pasisekė kaip aklai vištai grūdas.
Per vieną ausį įėjo, o per kitą išėjo.
Prieš vėją nepapūsi.
Pridygo kaip grybų po lietaus.
Protas atsiranda su metais.
Prie ko mažas priprasi, tą senas rasi.
Plikas kaip tilvikas.
Pešasi kaip šunys dėl kaulo.
Piktžolės ir nesėtos auga.
Pataikė kaip pirštu į akį.
Tuoj sužinosi, kur pipirai auga.
Nuo vilko bėgo, ant meškos užlipo.
Šaukštas deguto visą statine medaus pagadina.
Liko it musę kandęs.
Ne viskas auksas, kas auksu žiba.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Tik netikęs paukštis savo lizdą teršia.
Nėra namų be dūmų.
Nesidžiauk radęs, neverk pametęs.
Nespjauk į vandenį, nes gali tekti pačiam jį gerti.
Ne mano kiaulės, ne mano pupos.
Draugą nelaimėje pažinsi.
Nekask kitam duobės, nes pats gali įkristi.
Negirk dienos be vakaro.
Ką gali atlikti tuoj, niekad nesakyk -w rytoj”.
Nekišk nosies kur nereikia.
Naktį visos katės juodos.
Mažas grūdas dideliu medžiu užauga.
Lengva sugadinti, sunku pataisyti.
Kvailas per visą pilvą.
Kur trumpa, ten trūksta.
Sotus alkano neužjaučia.
Atsarga gėdos nedaro.
Aukščiau bambos neiššoksi.
Bijai vilko, neik į mišką.
Daug norėsi, mažai turėsi.
Devyni amatai, dešimtas – badas.
Kas liko – tai Miko, kas išspruko – tai Simuko.
Aš tavęs klausiu apie miltus, o tu kalbi man apie tiltus.
Senam dera patarti, o jaunam – paklausyti.
Kerštas saldus, bet jo pabaiga karti.
Kerštu skriaudos neištaisysi, tik naują padarysi.
Geram – visur gerai.
Blogam – visur blogai.
Baimės akys didelės.
Lengva pažadėti, bet sunku ištesėti.
Nuo kalbų sotus nebūsi.
Sviestu košės nepagadinsi.
Kokie miltai, tokia ir košė.
Kas per daug, tas – nesveika.
Didelis kąsnis gerklę plėšia.
Jei neprivalgei – neprisilaižysi.
Pasižiūrėjęs sotus nebūsi.
Kas tau negera ir kitam nedaryk.
Devynis kartus pamatuok, o dešimtą atkirpk.
Vilką minim – vilkas čia.
Ir vilkas sotus, ir avis sveika.
Zuikio dantys vilkui nebaisūs.
Atsiskyrė kaip avis nuo bandos.
Kas pyksta, tam ragai dygsta.
Apetitas ateina bevalgant.
Žodis kelia, žodis gelia.
Nebūk piktas – greit pasensi.
Tas, kuris nežino tikslo, gali nerasti kelio,
Kiekviena silkė – žuvis, bet ne kiekviena žuvis – silkė.
Gyvename ne tam, kad valgytume, o valgome tam, kad gyventume.
Ir ilgiausias kelias prasideda nuo pirmojo žingsnio.
Kiekviena pušis ošia savo šilui.
Iš kur vėjas bepūstų, bangos vis tiek dūžta į krantą.
Jei duoda – imk, jei muša – bėk.
Lenk medį, kol jaunas.
Dievas davė žmogui dvi ausis ir vieną burną – kad daugiau klausytų ir mažiau kalbėtų. Žydų išmintis