Grakštus nedidukas naminis peliukas, sprukdamas nuo katino užpuoliko, atsidūrė ištaigingo vasarnamio rūsyje. Tamsoje nepastebėjo, kaip įbrido į kažkokią keistą balą. Jis ir žinot negalėjo, kad tai buvo aukščiausios rūšies brendis, išsiliejęs iš brangios ąžuolinės statinės pro nudilusį kaištį.
Smalsus peliukas atsargiai lyžtelėjo. Jam patiko to skysčio skonis – stiprus, kvapnus, deginantis gerklę. „Įveikęs“ visą brendžio balą, peliukas atsitiesė, grėsmingai suraukė antakius ir, tvirtai sugniaužtais kumščiais pabeldęs į krūtinę, sušuko:
– Tai kur gi tas katinas?!!
Kiek daug žmonių mūsų laikais teturi peliuko drąsą…
Autorius: Bruno Ferrero