Mano sūnus Danielis banglenčių sportu pradėjo domėtis būdamas trylikos. Kiekvieną dieną prieš mokyklą ir po jos jis apsitempdavo vandens sportui skirtą kostiumą, išsiirdavo už banglentėms skirtos zonos ir laukdavo įvairaus amžiaus ir ūgio draugužių iššūkių. Vieną lemtingą popietę jo meilė banglenčių sportui buvo išbandyta.
„Jūsų sūnus patyrė traumą”, – telefonu mano vyrui Maikui pranešė gelbėtojas.
„Kaip jis?”
„Nekaip. Banglentės smaigalys sužalojo akį”.
Maikas nuvežė jį į pirmosios pagalbos punktą, po to – į plastinės chirurgijos kabinetą. Žaizda nuo akies krašto iki nosies kupre lės buvo susiūta 26 siūlėmis.
Tuo metu, kai chirurgas siuvo Danielio žaizdą, lėktuvu skridau namo. Į oro uostą Maikas atvažiavo tiesiai iš chirurgo priimamojo. Jis mane pasitiko ir pasakė, kad Danielis laukia automobilyje.
„Danielis?” Prisiminiau, kad bangos tą dieną turėjo būti pavojingos.
„Jis susižeidė, bet greitai pasveiks”.
Išsipildė pats baisiausias keliaujančios motinos košmaras. Bėgau prie automobilio taip greitai, kaip tik galėjau. Plačiai atvėriau dureles. Mano jauniausias sūnus užklijuota akimi tiesė į mane rankas ir pro ašaras kalbėjo: „Mama, kaip gerai, kad grįžai”.
Aš kūkčiojau jo glėbyje, sakydama, kaip bjauriai jaučiuosi dėl to kad manęs nebuvo namie, kai paskambino gelbėtojas. „Viskas gerai, mama”, – jis ramino mane, – tu vis tiek negali pamokyti, kaip plaukioti banglente”. „Ką?” – paklausiau, nesuprasdama jo minties posūkio. „Aš pasveiksiu. Gydytojas sakė, kad po aštuonių dienų vėl galėsiu plaukioti”.
Gal jam protas pasimaišė? Aš jau norėjau sakyti, kad iki 35 metų jam nebus leidžiama net prisiartinti prie vandens, bet prikandau liežuvį ir mintyse meldžiausi, kad jis vieną kartą ir visam laikui išmestų iš galvos tą banglenčių sportą.
Kitas septynias dienas jis įkalbinėjo mane leisti vėl plaukioti banglente. Aštuntą dieną, kai jau kokį 100-ąjį kartą pabrėžtinai sakiau „ne”, jis pradėjo lošti mano pačios kortomis.
Jis pasakė: „Mama, tu mus visada mokei daryti tai, ką labiausiai mėgstame” ir padavė įrėmintą Langstono Hugheso eilėraštį, kurį jis nupirko, nes „jis priminė tave”.
Motina sūnui
Klausyk, sūnau, ką tau pasakysiu:
Gyvenimas man – ne krištolo laiptai.
Jame pilna vinių,
Ir rakščių, kreivų lentų,
It kilimais nepadengtų vietų –
Plikų.
Bet visą laiką lipu aš aukštyn,
Pasiekiu laiptų aikšteles
Ir posūkius,
O kartais einu tamsoje,
Kur niekada nebuvo šviesos.
Sakau tau, berniuk, – niekada neatsisuk
Ir nežiūrėk atgal į laiptus,
Nes tai labai sunku.
Ir nesuklupk, –
Nes, žiūrėk, aš vis einu, brangusis,
Aš dar vis lipu,
Nors gyvenimas man – ne krištolo laiptai.
Aš pasidaviau.
Tada Danielis buvo tik mažas, pakvaišęs dėl banglenčių berniukas. Dabar jis vyras, kuris gali pats savimi pasirūpinti. Jis yra vienas iš 25 pajėgiausių pasaulio banglentininkų.
„Gyvenimą mylintys žmonės daro tai, ką mėgsta, ir niekada nepasiduoda” – ši taisyklė, kurią kartoju žmonėms tolimiausiuose šalies kampeliuose, pasitvirtino mano šeimos gyvenime.
Danielle Kennedy
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.