Visi žinome, kaip kartais gera, pamiršus rūpesčius, atsiduoti akimirkai ir pajusti jos žavesį. Bet ar dažnai randame laiko ištrūkti savo karštligiškų darbų, greitai lekiančio gyvenimo ir pažvelgti į tai, kas vyksta šalia mūsų. Be perstojo galvojame – apie savo apkrautą dienotvarkę, susitikimus, eismą gatvėje ar gyvenimą apskritai ir nesugebame pastebėti net šalia esančių žmonių.
Aš taip pat dažnai ignoruoju aplinkinį pasaulį, ypač kai važiuoju perpildytomis Kalifornijos gatvėmis. Visai neseniai buvau vieno nepaprasto įvykio liudininku, kuris parodė, kad įsigilinęs į savo mažytį pasaulėlį nepastebiu šalia esančio daug didesnio ir turtingesnio pasaulio.
Važiavau į verslo susitikimą ir mąsčiau, apie tai, ką kalbėsiu. Privažiavus prie vienos labai judrios sankryžos, užsidegė raudona. „Gerai, – pamaniau, – jei pavyks „iššokti” pirmam, kitoje sankryžoje važiuosiu degant žaliai”. Mano protą ir automobilį valdęs autopilotas jau ruošėsi startuoti, kai staiga mano transą nutraukė nepaprastas reginys. Per šią judrią sankryžą vienas šalia kito ėjo jauna aklųjų pora. Vyras vedėsi mažą berniuką, o moteris prie krūtinės buvo priglaudusi kūdikį.
Rankose jie laikė po baltą lazdelę ir su jų pagalba orientavosi aplinkoje.
Iš pradžių šis reginys mane labai sujaudino. Jie sėkmingai kovo jo su baisia negalia – aklumu. „Kaip baisu būti aklam”, – pamaniau. Staiga mane apėmė siaubas – jie ėjo ne pėsčiųjų perėja, o įstrižai sankryžos, jos vidurio link. Nesuprasdami gresiančio pavojaus jie ėjo važiuojamąja kelio dalimi – tiesiai į atvažiuojančius automobilius. Bijojau, kad kiti vairuotojai gali nesuprasti, kas vyksta. Mano automobilis stovėjo arčiausiai sankryžą žyminčios linijos ir iš šios vietos galėjau viską patogiai stebėti. Tiesiog man prieš akis įvyko stebuklas. Sustojo visi visomis kryptimis važiavę automobiliai. Nesigirdėjo nei stabdžių cypimo, nei automobilių signalų. Niekas nešaukė: „Iš kelio!” Visi sustingo. Atrodė, kad šiai šeimai sustojo laikas.
Netikėdamas tuo, ką matau, žvalgiausi į greta stovinčius auto mobilius. Visų dėmesys buvo sutelktas į porą. Staiga vairuotojas man iš dešinės lyg atsipeikėjęs sušuko: „Dešiniau, dešiniau!” Prie jo prisijungė ir kiti vairuotojai, unisonu šaukdami: „Dešiniau!”
Nė kiek nesutrikusi pora paklausė patarimų ir pakeitė kryptį. Padedami savo baltųjų lazdelių ir rūpestingų vairuotojų jie pagaliau perėjo į kitą gatvės pusę. Visą kelią jie stebėtinai laikėsi vienas kito.
Mane suglumino bejausmės jų veidų išraiškos; pamaniau: jie nė nenutuokia, kas aplink juos vyksta. Dar pajutau, kad visiems sustojusiems sankryžoje lyg akmuo nusirito nuo širdies.
Apsidairiau. Iš dešiniau stovinčio automobilio vairuotojo lūpų buvo galima išskaityti žodžius: „Ar matei tai?” Vairuotojas iš kairės sakė: „Negaliu tuo patikėti”. Manau, visus mus giliai sujaudino tai, ką matėme. Aplink mane buvo žmonės, kurie trumpam pamiršo save ir padėjo tiems, kam tuo metu padėti reikėjo.
Šią situaciją apmąsčiau daugybę kartų. Ji man davė keletą vertingų pamokų. Pirmoji yra ši: sustok ir pajusk akimirkos žavesį.(Iki aprašyto įvykio tai man pavykdavo retai.) Sulėtink žingsnį ir pasistenk pamatyti, kas iš tikrųjų šiuo metu aplink tave vyksta. Ši akimirka yra viskas, kas iš tikrųjų vyksta, ir tik šiai akimirkai verta skirti dėmesį.
Kita mano įsisąmoninta pamoka yra tokia: savo tikslus galime pasiekti tikėdami savimi ir pasitikėdami kitais, nesvarbu, kokios ne įveikiamos atrodytų kliūtys.
Aklųjų poros tikslas buvo paprasčiausias – sėkmingai pereiti į kitą gatvės pusę. Tai padaryti jiems kliudė aštuonios į juos važiuojančių automobilių eilės. Bet nieko nepaisydami, be baimės ar abejonių jie ėjo į priekį ir tikslą pasiekė.
Mes taip pat galime nežiūrėti į kelyje esančias kliūtis ir judėti į priekį. Tiesiog turime pasitikėti savo nuojauta ir įsiklausyti į kitų, labiau patyrusių žmonių patarimus.
Galų gale aš išmokau džiaugtis tuo, kad galiu matyti. Regėjimo dovaną iki tol buvau pratęs vertinti kaip savaime suprantamą dalyką.
Ar galite įsivaizduoti, koks būtų jūsų gyvenimas, jei negalėtumėte matyti? Įsivaizduokite: esate akli ir einate judria sankryža… Kaip dažnai neįvertiname paprastų, bet kartu nuostabių gyvenimo dovanų.
Išvažiavau iš sankryžos jausdamas, kad gyvenimą pažinau geriau, ir pasiryžęs būti atidesnis aplinkiniams. Nusprendžiau dienos darbų sūkuryje niekada nepamiršti atidžiau pažvelgti į tai, kas šalia manęs vyksta, ir, naudodamasis visais Dievo suteiktais sugebėjimais padėti tiems, kuriems pasisekė mažiau už mane.
Padarykite sau paslaugą – stabtelkite ir apsižvalgykite. Stebėkite, kas aplink jus vyksta. Gali būti, kad išvysite nuostabių dalykų.
Jeffris Michaelis Thomasas
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.